2023 m. birželį atliktos apklausos duomenimis, 91 proc. Lietuvos gyventojų nurodė manantys, jog Lietuvoje turi atsirasti seksualinių nusikaltėlių prieš vaikus registras. Uždavus klausimą, ar turi būti sukurtas toks registras, 58,4 proc. respondentų rinkosi atsakymą „tikrai taip“, 32,9 proc. – „greičiau taip“. Seime buvo pateiktas ne vienas projektas, siekiantis sukurti viešą seksualinių nusikaltėlių registrą. Pirmą tokį pasiūlymą 2018 m. pateikė Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė. Tuo metu idėjos įgyvendinti neleido asmens duomenų apsaugos įstatymai.
Vilniaus universiteto (VU) kriminologo G. Sakalausko teigimu, yra kelios priežastys, kodėl seksualinių nusikaltimų registras būtų nesuderinamas su teisinės valstybės principais, be to, būtų neefektyvi priemonė. Visų pirma, jo teigimu, negalima išskirti vieno pobūdžio nusikaltimų kaip reikalaujančių atskiro registro.
„Pirmiausia, turime bendrą teistumo institutą, sukurtą visiems, visų nusikaltimų atvejams. Per metus turime tarp 15 ir 20 tūkstančių asmenų, nuteistų už įvairaus pobūdžio nusikaltimus. Kad ir kokie skaudūs įvykiai, susiję su vaikų seksualine prievarta bebūtų, tai nėra išskirtiniai atvejai. Tada galime klausti, kodėl nereikia pavyzdžiui registro asmenų, kurie nužudo vaikus, korumpuotų asmenų“, – sakė kriminologas.
Taip pat, registro kūrimas yra nesuderinamas tiek su galiojančiais duomenų apsaugos įstatymais, tiek su siekiu reabilituoti prasižengusius asmenis.
„Mėginimai viešinti nuotraukas, asmeninius duomenis – jie yra nesuderinami su asmens duomenų apsauga. Ir nuteisti žmonės turi teisę į privatumą ir orumą, be to – jie gali keistis. Jeigu žmogus buvo teistas už seksualinę prievartą prieš vaikus, tai nereiškia, jog jis ateityje tai darys. Atlikęs bausmę, jis turi teisę būti pilnaverčiu piliečiu. O žmonių stigmatizacija, kad ir kokie jie bebūtų, stumia juos už visuomenės ribų. Tai dar labiau skatina nusikaltimų rizikas“, – teigė kriminologas.
Registras neveiksmingas
Bene labiausiai atpažįstamas seksualinio pobūdžio nusikaltėlių registras veikia JAV. Daugelyje Europos šalių toks registras neegzistuoja, vienintelė išimtis – Lenkija, viešą registrą sukūrusi prieš porą metų. Pasak kriminologo, socialiniai tyrimai JAV jau parodė šios priemonės neveiksmingumą.
„Kai kuriose valstijose galima matyti taškus, kur gyvena žmonės, teisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Sociologiniai tyrimai rodo, jog žmonėms tai arba neįdomu, būna žiūri iš smalsumo, arba jeigu pedofilai nori, vis tiek daro nusikaltimus. Teisingumo prasme tai yra neveiksminga. Ką dar reikėtų suprasti – mes kalbame tik apie nuteistus asmenis. Iš visų prievartos atvejų, tai yra labai nedidelis kiekis asmenų. Didžiausias pavojus yra ne iš jų, o iš tų, kurie niekada nebuvo nuteisti. Lietuvos atveju, į registrą kasmet būtų pridedami gal keliasdešimt asmenų, bet būtų tūkstančiai tokių, kurie daro nusikaltimus, tačiau nepatenka į registrą“, – pabrėžė kriminologas.
Komentuodamas Lenkijoje veikiantį registrą kriminologas taip pat teigė, jog tai yra populistinis, sunkiai su teise suderinamas sprendimas.
„Yra tam tikras žmogaus teisių standartas, nuo kurio negalime atsitraukti. Kaip ir mirties bausmė yra neįmanoma vakarų demokratijos sistemoje, taip ir šis registras. Turinio prasme tai yra populizmas, bandymas patraukti dėmesį žmonių, kurie nelabai supranta problemos“, – teigė kriminologas.
Atvejai būna skirtingi
Kriminologo teigimu, viena iš tokio registro ydų – skirtingų atvejų, kuriuos ir vertintų reikėtų skirtingai, suplakimas vienoje vietoje. Pasak jo, ne visi seksualinio smurto prieš nepilnamečius atvejai yra pedofilinio pobūdžio.
„Pavardžių neminėsiu, bet turime žinomus viešoje erdvėje žmones, kurie buvo teisti, vėliau integravosi. Dauguma žmonių gali keistis. Pagal mūsų BK, jeigu vyresnis nei 16 metų asmuo santykiauja su jaunesniu nei 16 metų asmeniu, iš esmės tai yra nusikaltimas. Tokių atvejų yra nemažai, bet jie visi yra skirtingi. Bet tarkime žmonės draugauja, merginai yra 15 metų, vaikinui – 19. Jis yra nuteisiamas, atlieka bausmę, toliau gyvena šeimoje. Tada kyla klausimas – ką tokiu atveju daryti, ar toks žmogus irgi turi papulti į registrą?“, – klausia kriminologas.
„Visiškai kita situacija yra kuomet tokie nusikaltimai yra daromi dėl seksualinio potraukio – tokiu atveju žmogus turi ligą. Liga nuo atsakomybės neatleidžia, bet jeigu tai yra liga, tai ją reikia gydyti. Iš 300 seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų, apie 30-40 proc. yra pedofilijos potraukis. Taip, bausti reikia. Tačiau žiūrint į veiksmingumą, kol tas potraukis bus, tol bus ir grėsmė vaikams, nepriklausomai nuo teistumo ar registro egzistavimo“, – pasakojo kriminologas.
Reikalingos kitos priemonės
Vietoj registro kūrimo, kriminologas išskiria tris priemones, kurios būtinos siekiant stabdyti seksualinį smurtą prieš nepilnamečius.
„Pirmiausia, lytinis švietimas. Vaikai turi būti mokomi apie lytiškumą, lytinius santykius. Turi būti mokomi atpažinti, ką suaugusieji su jais daro, nebijoti kur kreiptis pagalbos. Antra, žmonėms kurie ilgai dirba su vaikais, prievartavimo temos kelia šoką. Jie tai neigia, nesupranta, kas vyksta. Dirbant su vaikais reikia mokėti atpažinti prievartą. Trečias dalykas – gydymas žmonių, kurie turi pedofilinį potraukį. To mes beveik visiškai nedarome. Tie žmonės uždaromi į kalėjimus, ten neretai patiria prievartą ir išeina dar labiau sužaloti. Tampa dar grėsmingesni vaikams ir visiems kitiems“, – sakė kriminologas.
Taip pat svarbu išlikti dėmesingiems, mat nusikaltėliai – dažnai artimos aplinkos žmonės.
„Teisėsauga turėtų veikti jautriau. Atrodo, kartais aplinkinių ir teismų reakcija nukentėjusius žaloja ne mažiau, nei pati prievarta. Labai dažnai prievarta vykdoma jau aukos pažįstamos žmogaus – taigi tai gali būti vienas iš šeimos narių, mokytojas mokykloje ir pan. Kiek reikia peržengti ribų, kad apie tokį žmogų praneštum? Jeigu žmonės turi potraukį ir randa kelių kaip jį patenkinti, jie nebūna sustabdomi“, – teigė kriminologas.
