Rugsėjo 5 dieną L. Truss laimėjo balsavimą, kuriame savo nuomonę išreiškė 172 000 konservatorių, ir pakeis Borisą Johnsoną torių lyderio bei premjero pareigose. Kitą dieną ji skrido į Balmoralio pilį, atokią karalienės Elžbietos rezidenciją Škotijoje, kur jai buvo pasiūlyta suformuoti naują vyriausybę.
L. Truss šį balsavimą laimėjo daugiausia todėl, kad yra linksma. Šiuo charakterio bruožu pasižymėjo ir B. Johnsonas. Kampanijos metu ji nepaisė savo varžovo Rishio Sunako išreikštų perspėjimų apie laukiantį sunkų pasirinkimą. „Nesutinku su šiomis deklinistinėmis kalbomis, – sakydavo ji. – Tikiu, kad geriausios mūsų šalies dienos dar ateityje.“
Toks optimizmas sužavėjo šios partijos aktyvistus. Jos kolegos mano, kad L. Truss pozityvumas gali patikti ir platesniam elektoratui. „Tai tas pats skatinimas, tik be Boriso, – teigė vienas ministras. – Tai savotiškas lošimas, bet tai gali būti labai galingas kokteilis“.
Ir nors atrodė, kad B. Johnsono vyriausybė buvo varoma vien optimizmo, L. Truss žada ne tik džiaugsmą, bet ir tvirtą pagrindą. Ji yra netikra radikalė ir, tikriausiai, atkakliausia M. Thatcher tradicijos mokinė, einanti šias pareigas nuo tada, kai pati M. Thatcher pasitraukė iš Downing gatvės prieš 31-erius metus. Ji turi daug ambicijų transformuoti vangią Didžiosios Britanijos ekonomiką, kad ši netaptų lėtai augančia ir brangiai apmokestinta socialdemokratija. Jai tai yra ne tik ekonominis, bet ir moralinis pasirinkimas: kas nori gyventi visuomenėje, kur valstybė pasisavina pusę tavo pajamų?
Tačiau ji yra smarkiai suvaržyta. Jos laisvos rinkos instinktai prieštarauja valstybės įsikišimo poreikiui, siekiant išvengti artėjančios pragyvenimo išlaidų krizės. Namų ūkių dujų ir elektros sąskaitos spalį išaugs 80 proc., o verslai susidurs su dar didesniais kainų šuoliais.
2025 m. sausį jai reikės dalyvauti visuotiniuose rinkimuose, kuriuose jos likimą spręs labai nepatenkinta visuomenė. Ji paveldi niūriai nusiteikusią valstybę: „Ipsos“ „The Economist“ užsakymu atlikta apklausa parodė, kad 69 proc. britų, tarp jų ir 60 proc. rinkėjų, paprastai balsuojančių už konservatorius, sutinka, kad situacija šalyje prastėja. O partijoje, kuriai ji dabar vadovauja, darosi vis maištingesnė: jos nariai nuvertė du tiesioginius jos pirmtakus, o ir ja pačia nėra susižavėję.
Torės istorija
L. Truss gimė 1975 m. Oksforde matematikos profesoriaus Johno ir seselės Priscillos šeimoje. Jos tėvai palaikė kairiųjų pažiūrų antikarinį judėjimą, kuris prieštaravo M. Thatcher politikai. Savo vaikystę ji praleido žygiuodama taikos reikalaujančiuose mitinguose, laikydama seną susuktą kilimą, „paverstą“ į branduolinę raketą, iš šaukdama: „Maggie, lauk!“
Politikės teigimu, jos politinė kelionė prasidėjo valstybinėje Lidso vidurinėje mokykloje, kuri, kaip pasakoja L. Truss, smarkiai kentėjo nuo atvirkštinio snobizmo prieš gerus universitetus ir pinigų uždirbimą. Amžininkai neigia šiuos atsiminimus, bet L. Truss pasipiktinimas atrodo pakankamai tikras: „Didžiojoje Britanijoje yra nemažai žmonių, kurie savotiškai gniuždo kitus, – 2018 m., kalbėdama su žurnalistais sakė ji. – Tai aukštos aguonos sindromas: kas jis ar ji manosi esąs?“
Ji matė du labai suvaržytus savo tėvų pažįstamų gyvenimus komunistinėje Lenkijoje ir nusprendė, kad laisvės, apie kurias pamokslavo M. Thatcher, nėra tokios blogos. Būdama paauglė ji prisijungė prie liberalių demokratų, o vėliau, studijuodama filosofiją, politiką ir ekonomiką Oksforde, ji tapo konservatore. L. Truss motina susitaikė su nauja jos dukros karjera. Jos tėvas – ne. Politikė juokavo, kad jos tėvas bandė guosti save tikėdamasis, kad ji tėra slapta agentė, kuri siekia sugriauti šį režimą iš vidaus.
Tokia kelionė iš kairės į dešinę nėra retas reiškinys tarp torių radikalų. Seras Alfredas Shermanas, vienas uoliausių M. Thatcher patarėjų, Ispanijos pilietinio karo metu kovojo kartu su komunistais. Munira Mirza, B. Johnsono kultūros karo varomoji figūra, kadaise buvo Revoliucinės komunistų partijos, nedidelės marksistų grupelės, narė. Jie gali ir atsisakyti doktrinos, bet jų mąstymas apie pasaulį – kaip kovą tarp sistemų ir idėjų – išlieka.
2010 m. L. Truss buvo išrinkta į parlamentą. Netrukus ji išgarsėjo kaip viena iš „Britannica Unchained“ autorių, kurią ji parašė kartu su keturiais kitais naujais parlamento nariais (tarp jų ir Kwasis Kwartengas, kuris, labai tikėtina, taps jos kancleriu). Tai nedidelė knygelė, tačiau joje pilna nusivylimo, kad Britanija tampa žemo našumo, neambicinga šalimi, negalinčia konkuruoti su sparčiai augančiomis Azijos ekonomikomis. Knygos autoriai, visi augę 9-ajame dešimtmetyje, mano, kad M. Thatcher išgelbėjo Didžiąją Britaniją tuo metu, kai: „Mėlynasis Peteris mokė vaikus iškloti antklodes laikraščiais, kad jų seni giminaičiai nesušaltų be šildymo.“ Pasak jų, jos triumfas, labiau nei bet kokia ekonominė reforma, privertė Britaniją vėl pasitikėti savimi.
L. Truss vaistas Britanijos ekonominėms ligoms yra Ronaldo Reagano politiką primenantis derinys tarp mokesčių mažinimo ir reguliavimo reformos. Ji siūlo įkurti mažai apmokestintas zonas su sušvelnintomis planavimo taisyklėmis. Ji taip pat norėtų išlaikyti 19 proc. bendrąjį pelno apmokestinimo tarifą, taip siekiant pritraukti užsienio investicijas (R. Sunakas planavo jį iki balandžio mėnesio pakelti iki 25 proc.). Politikė ketina panaikinti darbo apmokestinimo padidinimą, kurį R. Sunak įvedė balandį, bei svarsto apie mokesčių lengvatas slaugytojams. L. Truss taip pat planuoja iki 2030 m. padidinti gynybai skirto biudžeto dalį iki 3 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto. Dėl visų šių priemonių, biudžeto deficitas siektų maždaug 1,8 proc. nuo BVP.
L. Truss įsitikinusi, kad Britanija gali skolintis daugiau, o jos sprendimai ilguoju laikotarpiu bus sėkmingi, nes leis šaliai augti. Rinkimų kampanijos metu ji sakė, kad Britanijos ekonomika turėtų augti bent 2,5 proc. per metus. Bet Biudžeto kontrolės biuras šiuo metu tikisi, kad iki jų prognozių laikotarpio pabaigos, ekonomika kasmet augs tik apie 1,7 proc.
Naujoji premjerė nėra sunerimusi, kad mažesni mokesčiai bus daug naudingesni turtingiesiems: rugsėjo 4 dieną, duodama interviu, ji sakė, kad didesnis dėmesys turto paskirstymui, o ne augimui, kaip tik yra problemos dalis. Tai reikšmingas filosofinis poslinkis nuo konservatizmo propaguojamos „vienos tautos“ idėjos, kad sunkiu laikotarpiu didžiausią naštą turėtų nešti didžiausi pečiai.
Jos nuomone, kova su infliacija pirmiausia turėtų būti monetarinės politikos užduotis, nors Anglijos bankas akivaizdžiai nepasiekė savo nustatyto 2 proc. tikslo. Politikės planuose – plataus masto bankų įsipareigojimų peržiūra, kuri galėtų apimti viską – nuo didesnio infliacijos tikslo nustatymo iki nominaliojo BVP ir pinigų kiekio peržiūrėjimo.
Kalbėdama apie reguliavimo reformą, L. Truss teigia, kad nors M. Thatcher buvo teisi privatizuodama komunalines paslaugas, 9-ajame dešimtmetyje parengtas taisyklių sąvadas dabar atrodo pasenęs. Jos komanda mąsto sujungti daugybę silpnų tinklų reguliuotojų į vieną agentūrą.
L. Truss nori išlaisvinti ir kapitalo judėjimą. Ji turi labai daug vilčių reformuoti Europos Sąjungos draudimo režimą „Solvency II“ ir daug mieliau nei pirmtakas kalba apie Didžiosios Britanijos finansinių paslaugų sektoriaus potencialą. Ji taip pat daug labiau vertina darbo jėgos mobilumą nei B. Johnsonas, kuris manė, kad vyriausybė užduotis yra kurti darbo vietas ten, kur gimsta žmonės. Priešingai, Didžioji Britanija, L. Truss teigimu, yra neproduktyvi dėl to, kad žmonės lieka vienoje vietoje.
Ji bus daug efektyvesnė ministrė nei B. Johnsonas. Tiesa, tai gana žema kartelė. Ji didžiuojasi daugybe sandorių, kuriuos pasirašė būdama prekybos sekretore, bei savo pagalba derybose dėl britų įkaitų paleidimo Irane, kai ėjo užsienio reikalų sekretorės pareigas. Tačiau iš tiesų tai atskleidžia šios politikės polinkį įvairiausias nuolaidas reklamuoti kaip džiaugsmingas pergales. Ir nepaisant visų jos kalbų apie „gebėjimą vykdyti pažadus“ jos pasiekimai didelių struktūrinių reformų srityje yra menki. „Ji apkeliavo daugybę sričių ir nė vienoje nepaliko jokio ženklo“, – kalbėjo vienas kolega.
B. Johnsono kadencijos metu kritikuota valstybės tarnyba neturėtų tikėtis atokvėpio šias pareigas perėmus L. Truss. Jos karjeroje buvo svarbi panieka institucijoms, kurias ji laiko atsakingomis už Britanijos nuosmukį. Kai B. Johnsonas išsiuntė ją į užsienio reikalų biurą, ji sukritikavo diplomatus, kurie, jos manymu, gėdijasi dėl savo šalies. Jos požiūriu, Britanijos užsienio politika yra lyg civilizacinė kova tarp autokratijų ir to, ką ji vadina „laisvuoju pasauliu“, o šioje kovoje Britanija yra „laisvės tinklo“ centre.
Tačiau jos valdymo laikotarpiu jau ir taip aštri Britanija gali tapti dar aštresnė. Ji ginčijosi su R. Sunaku dėl prekybos su Kinija, kurią ji laiko tik grėsme. Nepaisant jos susižavėjimo Ronaldu Reaganu, ji sako, kad Britanijai nereikia „kaip kokiai paauglei vakarėlyje“ jaudintis dėl „ypatingų ryšių“ su Amerika: ji tikina, kad šaliai reikia praplėsti savo sąjungininkių ratą. Ryšiai su Europos Sąjunga, geriausiu atveju, ir toliau liks įšalę, negana to, ji grasina nepaisyti kai kurių nuostatų iš B. Johnsono sudaryto susitarimo dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Vargu, ar pagerės ryšiai ir su Prancūzija – geografiškai artimiausia Britanijos kaimyne. Kampanijos metu paklausta, ar Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną ji laiko draugu, ar priešininku, ji teigė dėl to dar neapsisprendusi. Optimistai manė, kad tai tebuvo bandymas laimėti politinių taškų. Realybėje tai atspindi nesutikimą su E. Macronu dėl jo laikysenos Vladimiro Putino atžvilgiu.
L. Truss save laiko ne tradicijų šalininke, o labiau socialliberale. Kaip ir dauguma kitų konservatorių partijos narių, ji kritikuoja socialinės lyties identiteto politiką, tačiau kartu priduria, kad valstybė neturėtų aiškinti parduotuvių savininkams, kaip jie turėtų išdėstyti persirengimo kambarius. Ji atmetė raginimus priimti naują įstatymą, užtikrinantį politinį neutralumą mokyklose: jos nuomone, geriau išmokti laimėti debatus, o ne leisti įstatymus. Rinkiminės kampanijos metu ji pasipriešino spaudimui pasižadėti sumažinti pagalbą užsienio valstybėms, pasitraukti iš Europos žmogaus teisių konvencijos bei panaikinti Didžiosios Britanijos užsibrėžtą nulinio anglies dvideginio išmetimo į atmosferą tikslą.
Žiūrėdami į L. Truss jos kritikai mato tik M. Thatcher pamėgdžiojimą, kai viskas sukasi tik apie išorę, o ne apie idėjas. Pasak jų, ji gali nešioti aksesuarus iš kailių ar kalbėti panašiais aforizmais, bet atsisakė remti dereguliaciją, kai tik tapo aišku, kad torių aktyvistai su tuo nesutinka. Jos pažadas iki 2023 m. pabaigos panaikinti visus nereikalingus Europos Sąjungos įstatymus gali skambėti gana radikaliai, tačiau tai reikšmingai skiriasi nuo efektyvaus reguliavimo, reikalaujančio juvelyriško darbo.
Tačiau tai, kad jos kolegos į ją nežiūrėjo per daug rimtai, galiausiai, padėjo jai laimėti. Į ministrų kabinetą ją pirmą kartą 2014 m. paaukštino Davidas Cameronas. Ji buvo jauniausia moteris, pasiekusi šią poziciją, ir vienintelė išgyvenusi daugybę per dešimtmetį įvykusių konservatorių partijos revoliucijų, kurios užbaigė jos priešininkų karjeras.
Ji buvo pakankamai ištikima, kad sugebėtų dirbti trijų ministrų pirmininkų suburtame kabinete, kartais pasiginčydama tik tam, kad išliktų įdomi. Per ilgą vasarą, jos kampanija susilaukė pasisekimo, kadangi pagerėjo jos vertinimas apklausose, o ir ji pati, pagaliau atsipalaidavusi, tapo savimi: atsisakė nejudrios geležinės Ledi veido išraiškos ir nepabijojo atskleisti savo keisto, kiek kulkosvaidžio garsą primenančio juoko. Nepaisant savo kaip ideologės reputacijos, ji keitė savo poziciją „Brexit“ klausimu. Nors iš pradžių teigė, kad Britanija turėtų likti Sąjungoje, vėliau ji tapo atsidavusia jos kritike.
Grandinėmis surakinta Britanija
Šis pragmatizmas gana greitai bus išbandytas. Jos lyderystės kampanijoje nebuvo užsiminta apie išlaidų krizę ir didelių sąskaitų už energiją valdymą, nors šios problemos gana greitai palies namų ūkius ir įmones. Ji žada pristatyti savo planą per savaitę nuo atėjimo į postą. „Jos lemtis bus nuspręsta ne per pirmąsias 100 dienų, bet per pirmas 10“, – teigė vienas kabineto ministras.
L. Truss instinktai yra aiškūs. Ji pasiskelbė nesutinkanti su „Gordono Browno ekonomika“, kai viena ranka yra didinami mokesčiai, o kita dalinama „labdara“. Ji teigia, kad tai yra pasiūlos krizė. Ji planuoja patvirtinti naują naftos gręžinį Šiaurės jūroje, nutraukti skalūninių dujų gavybos atidėliojimą ir skatinti naujų atominių elektrinių statybą. Ji žada panaikinti aplinkosaugos mokesčius namų ūkiams, kurie per metus siekia 153 svarus, ir atmetė galimybę įvesti naujus mokesčius naftos pramonei bei tvirtino, kad šalyje neatsiras normavimo poreikis.
Tačiau naujai energijos išteklių pasiūlai atsirasti rinkoje prireiks kelių mėnesių ar kelerių metų ir ji tikrai neturėtų įtakos pasaulinėms dujų kainoms. Šeimos ir maži verslai nėra pajėgūs sumažinti energijos paklausos. Konsultacinė firma „Cornwall Insight“ prognozuoja, kad vidutinė metinė energijos sąskaita jau kitą vasarą pakils iki 6 000 svarų sterlingų. Tai reikštų, kad Anglijos banko 13 proc. infliacijos lygio prognozė yra per daug optimistiška. Apklausų vykdytojas „YouGov“ skelbia, kad daugybė britų būtų nusiteikę paremti mažas pajamas gaunančius žmones, kurie negali išsimokėti už energiją, tuo tarpu L. Truss atsargiai paliko sau vietos didesnei pagalbai pasiūlyti.
Visa tai primena vyriausybės paramą pandemijos metu, kai valstybė turėjo suteikti dešimčių milijardų svarų paramą. Tačiau pandemija buvo patirtis, kurios konservatorių partija negali pakęsti. Milijardų išleidimas gal ir susilaukė visuomenės palaikymo, tačiau jiems atrodė, kad jų oponentų idėjos apie valstybę, kalbant tiek apie prastovų schemą ar karantino įvedimą, buvo priimamos, o jų – atmetamos.
Ir valstybinės paramos poreikis neapsiriboja tik energija. Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos (NHS) patiriamas spaudimas (vien dabar šalyje yra 6,7 mln. žmonių, laukiančių medicininės pagalbos) turėjo svarbią įtaką torių pirmininko rinkimuose.
NHS klausimas padėjo B. Johnsonui 2019 m. išplėšti pergalę nedideliuose, daugiausiai darbininkų klasės apgyvendintuose miestuose, o šios tarnybos darbo trūkumai, kaip ir policijos, mokyklų ar teismų, taps esminėmis problemomis artėjančiuose rinkimuose . L. Truss nuomone, NHS reikia geresnės valdymo sistemos: ji negali tiesiog valgyti vis didesnės biudžeto dalies. Tačiau spaudimas išleisti vis daugiau bus neišvengiamas. „Resolution Foundation“ skaičiavimais, demografiniai pokyčiai iki 2030 m. padidins valstybės išlaidas nuo priešpandeminiu laikotarpiu fiksuotų 40 proc. BVP iki 45 proc. BVP. Taip Britanija iš Kanados dydžio valstybės taps Vokietijos dydžio valstybe. Tiesa, L. Truss nepatikslino, kaip valstybė gali sumažėti.
Būtent ši politinės dismorfijos būsena – kai mažai valstybei tinkanti partija yra įstrigusi didesnėje valstybėje – labai neramina torius. Per jų 12 metų valdžioje, L. Truss yra jau ketvirtoji konservatorių lyderė. Maištas jiems jau tapo rutina.
B. Johnsonas, nepaisant jo susikurto nestandartinio įvaizdžio ir pergalės 2019 m. rinkimuose, nesugebėjo suvaldyti savo partijos, o L. Truss savo kadenciją pradeda iš istoriškai silpnos pozicijos. Pirmajame rinkimų etape R. Sunakas sulaukė daugiau parlamento narių palaikymo nei ji, gavusi tik 32 proc. balsų. Toks rezultatas yra mažiausias iš visų penkių konservatorių lyderių, išrinktų po 2001 m, kai buvo įvesta nauja dviejų etapų partijos lyderio rinkimų sistema. Jos pergalė prieš R. Sunaką partijos narių balsavime, kur ji surinko 57 proc. balsų, o jos priešininkas – 43 proc., taip pat buvo pasiekta mažiausiu per istoriją balsų skirtumu.
Partija susiduria su pasirinkimu susivienyti arba žūti, kaip sakė vienas L. Truss šalininkas: „Parlamento nariai tiesiog turės su tuo susitaikyti.“ Tačiau vasaros rinkimų kampanijos palikti randai greitai neišnyks. R. Sunako rėmėjai perspėja, kad ji gali sukelti valiutos krizę ir pralaimėti rinkimus. Kai kurie atsisakė patvirtinti, kad jie balsuos už jos suplanuotą skubos pagalbos biudžetą. B. Johnsonas, vis dar mitologizuojamas kaip savotiškas rinkimų Midas, jos kadencijos metu vis dar bus dažnai prisimenamas. Remiantis rugpjūčio mėnesį atlikta apklausa, jį palaiko 63 proc. torių, L. Truss – 22 proc. Parlamente ją palaiko euroskeptikų dešinė, kuri yra liūdnai pagarsėjusi savo nepastovumu.
Ši partijos grupė yra ypač deklinistinių pažiūrų. Kai kurie negali suprasti, ką per pastarąjį konservatorių formuojamų vyriausybių dešimtmetį jiems pavyko pasiekti. Britanija, jų akyse, dabar yra mažiausiai konservatyvi per visą savo istoriją: mokestinė našta yra didžiausia per kelis dešimtmečius, valstybė vis dažniau kišasi į įvairius procesus, o kur dar siaučianti „politkorektiškumo“ kultūra. L. Truss yra ketvirtasis kauliuko metimas partijai, ieškančiai žmogaus, bent jau primenančio moterį, kuriai prieš tai pavyko pakeisti Didžiąją Britaniją. Bet valstybė, kurią ji dabar valdo, galimai ieško visai ko kito.
