Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų ligų skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti vaikų ligų gydytoja Julija Aleksandrovičienė sako, kad iki šiol po siautusios liūties skyriuje nebuvo vaikų, apsinuodijusių užterštu šulinio vandeniu. Tačiau patariama išlikti budriems ir išvengti sveikatai kenksmingo užkrato.
Nepatartina net maudytis
Jei į žmogaus organizmą patenka didelis kiekis ligų sukėlėjų, žmogus gali susirgti. Pasak gydytojos J. Aleksandrovičienės, priklausomai nuo patekusio į organizmą sukėlėjo, žmogus gali susirgti įvairiomis užkrečiamosiomis ligomis, bet dažniausiai tai būna ūmios žarnyno infekcinės ligos.
Neseniai skyriuje buvo gydomas mažametis vaikas, kuris žarnyno infekcija galėjo būti užsikrėtęs, maudydamasis džiakuzi vonioje. Tad net maudymasis užterštu šulinio vandeniu ar atvirame užterštame vandens telkinyje gali būti pavojingas vaikams, pagyvenusiems ir silpnesnį imunitetą turintiems žmonėms.
Po stiprių liūčių nepatartina maudytis bent parą atviruose vandens telkiniuose, nes būna labai padidėjęs vandens užterštumas. Jei vandenyje yra virusų, bakterijų ar parazitų, jie patenką į žarnyną ir gali sukelti susirgimus. Ypač svarbu saugoti vandenį nuo teršimo žmonių bei gyvūnų fekalijomis.
Susirgus žarnyno užkrečiamąją liga patariama nesimaudyti atvirame vandens telkinyje dvi savaites po ligos, nes ligonis ir neturėdamas klinikinių požymių dar kurį laiką su išmatomis išskiria sukėlėjus.
Maudantis ežeruose, upėse, baseinuose stengtis, kad į burną nepatektų vandens, kuris gali būti užterštas, rašoma Respublikinės Šiaulių ligoninės pranešime.
Nitratai ypač pavojingi
Dėl smarkaus lietaus šulinio vanduo gali būti užterštas nitratais, kas kelia realų pavojų kūdikių, nėščių moterų, tam tikrų fermentų deficitą turinčių asmenų sveikatai ir saugumui.
Apsinuodijus šiomis cheminėmis medžiagomis gali pasireikšti deguonies trūkumas kraujyje. Todėl labai svarbu įsitikinti, ar vanduo, kurį geria kūdikiai ar naudojamas maisto gamybai, yra saugus.
Apsinuodijusių nitratais žmonių ligoninėje šiuo metu taip pat nėra. Medikai pastebi, kad galimai išaugo žmonių sąmoningumas, ir retas naudoja neištirtą šulinio vandenį. Tačiau po liūties vanduo gali būti vėl užterštas.
Nitratams jautriausi yra kūdikiai iki 4 mėnesių amžiaus. Pasak gydytojos, kūdikių organizmo jautrumas priklauso nuo jų skrandžio rūgštingumo – kuo mažesnis rūgštingumas, tuo nitratai pavojingesni.
Kūdikių apsinuodijimas nitratais vadinamas pamėlusių kūdikių sindromu. Apsinuodijęs nitratais vaikas pamėlsta oda, tampa irzlus, mieguistas, kankina dusulys. Tokiu atveju būtina kuo greičiau kviesti greitąją medicinos pagalbą. Jei kūdikis bus negydomas, gali išsivystyti koma ir net mirtis. Pamėlusių kūdikių sindromas dažniausia atsiranda vaikams, kurių mamos nemaitina krūtimi ir maistui ruošti naudoja šachtinių šulinių vandenį.
Būtina žinoti ir prisiminti, kad virinant vandenį, nitratai nesunaikinami, atvirkščiai – jų koncentracija vandenyje didėja, nes verdant išgaruoja dalis vandens. Todėl mamos, negalinčios maitinti krūtimi, mažylių maisto ruošimui turėtų naudoti fasuotą arba vandentiekio vandenį.
Apsinuodijus šiomis cheminėmis medžiagomis gali pasireikšti deguonies trūkumas kraujyje. Todėl labai svarbu įsitikinti, ar vanduo, kurį geria kūdikiai ar naudojamas maisto gamybai, yra saugus.
Primena apie galimybę nemokamai ištirti vandenį
Rekomendacijas gyventojams dėl šachtinių šulinių ir gręžinių vandens saugos pateikia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Šiaulių departamento direktorė Simona Abromavičienė:
Dėl stichinio meteorologinio reiškinio – labai smarkaus lietaus NVSC Šiaulių departamentas informuoja, jog potvynio apsemtose teritorijose šachtinių šulinių ir gręžinių vanduo galėjo būti užterštas potvynio vandenyje esančiomis cheminėmis ir biologinėmis medžiagomis.
Teikiame rekomendacijas, kaip elgtis gyventojams, kurie maistui naudoja šachtinių šulinių irgręžinių vandenį:
Su potvynio vandeniu į šulinius gali patekti paukščių ir gyvulių, namų augintinių išmatos, netvarkingų lauko tualetų, nuotekų kaupimo rezervuarų, šiukšliadėžių turinys, o su juo – įvairūs mikrobai, galintys sukelti žarnyno infekcijas, įvairias odos ligas.
Ligų sukėlėjais gali būti įvairūs virusai, bakterijos, pirmuonys ir kirminų kiaušinėliai. Priklausomai nuo patekusio į organizmą sukėlėjo, žmogus gali susirgti įvairiomis užkrečiamosiomis ligomis, bet dažniausiai tai būna ūmios žarnyno infekcinės ligos.
Reikėtų stebėti, ar vandens lygis šulinyje staiga nepakilo. Tai gali reikšti, kad šulinio sienelės yra nesandarios ir teršalai į vandenį gali patekti ne tik užliejus šulinį, bet ir per plyšius.
Nuslūgus potvyniui, būtinas apsemtų šachtinių šulinių išsiurbimas, dumblo, pašalinių daiktų pašalinimas, šulinio dugno, rentinio sienelių išvalymas ir dezinfekavimas bei šachtinio šulinio, gręžinio aplinkos sutvarkymas.
Šuliniui naujai prisipildžius vandeniu, dezinfekuojamas šulinio vanduo. Šulinių ir versmių dezinfekciją gali atlikti juridiniai asmenys, turintys kenkėjų kontrolės (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) veiklai išduotą licenciją.
Praėjus nustatytai dezinfekcijos trukmei atliekamas pakartotinis vandens išsiurbimas, o šachtiniam šuliniui prisipildžius vandeniu, vanduo turi būti tiriamas dėl mikrobinės ir cheminės šulinio vandens taršos.
Paprastai šachtinio šulinio, gręžinio vanduo tiriamas dėl galimos taršos žarninėmis lazdelėmis (Escherichia coli), žarniniais enterokokais, amoniu, nitritais, nitratais, organinėmis medžiagomis (nustatomas permanganato indeksas), dezinfekcinės medžiagos likučiais.
Primename, kad šeimos, turinčios kūdikių iki pusės metų amžiaus, ar nėščiosios, kurių maistui naudojamas šachtinio šulinio vanduo, gali kreiptis į NVSC, kad jis būtų ištirtas dėl taršos nitritais ir nitratais. Tyrimai atliekami valstybės lėšomis.
Atkreipiame dėmesį, kad gyventojams, kurie geriamuoju vandeniu apsirūpina patys, tačiau dėl elektros sutrikimo jo dar neturi, atnaujinus vandens tiekimą reikia išleisti vamzdyne užsistovėjusį vandenį ir tinkamai paruošti (pakaitinti) karštą vandenį vandens šildytuvuose (boileriuose).
Kad vandens sistemose neatsirastų sveikatai pavojingų bakterijų (legionelių), karštas vanduo visada turi būti pakankamai karštas (čiaupuose ne mažiau kaip 50 °C), o šaltas – visada pakankamai šaltas (ne daugiau kaip 20 °C). Šios taisyklės turėtų laikytis ir nuosavų ar daugiabučių namų gyventojai, kurie vandenį šildosi patys.
