Šulinio negalima išsikasti kur tik panorėjus – nustatyti labai aiškūs apribojimai ir reikalavimai. Šulinį geriausia kasti aukštesnėje vietoje, nuo kurios galėtų lengvai nutekėti polaidžio ir lietaus vanduo. Šulinio vieta turi būti parinkta atsižvelgiant į požeminio vandens tėkmės kryptį.
Pagal gruntinio vandens srautą potencialios taršos objektai (pvz., ūkiniai pastatai, lauko tualetai, srutų duobės, mėšlidės, trąšų, pesticidų, naftos produktų sandėliai, šiltnamiai ar intensyviai tręšiami daržai, kapinės) turi būti žemiau negu šulinys. Jeigu tokios galimybės nėra, atstumas potencialios taršos objektų iki šulinio turi būti ne mažesnis kaip 50 m.
Vandens gyslos nustatymas yra labai svarbi dalis, todėl prieš kasant šulinį būtinai pasikonsultuokite su specialistais, kurie praktikoje patikrintais būdais nustatys tinkamą vietą šuliniui.
Prie šulinio ir versmės kaptažo įrenginio turi būti sudaroma apsaugos zona, kurios atstumas iki gyvenamojo namo – ne mažiau nei 7 m, iki garažo, ūkinio pastato ar šiltnamio – ne mažiau nei 10 m, iki lauko nuotakyno – 15 m, o iki tvarto, mėšlidės ir kompostavimo aikštelės, išgriebimo duobės – ne mažiau nei 25 m.
Šulinio antžeminė dalis (rentinys) turi būti ne žemesnė kaip 0,8 m. Rentinys gali būti betoninis, gelžbetoninis arba medinis. Aplink šulinį turi būti įrengta plūktinė molio arba priemolio užtūra, kuri užpilama 20 cm storio žvyro sluoksniu. Žemės paviršiuje aplink šulinį turi būti įrengtas 2 m pločio akmenų grindinys, betoninė arba asfaltinė danga su nuolydžiu nuo šulinio.
Šulinys turi būti su stogeliu, turėti mechaninę arba elektrinę vandens pakėlimo įrangą. Gali būti naudojami rankiniai arba elektriniai siurbliai. Nesant galimybės įrengti siurblį, gali būti naudojamas suktuvas su viena arba dviem rankenomis, pakėlimo ratu arba svirtimi. Prie suktuvo pritvirtinamas kibiras, šiuo atveju šalia šulinio turi būti suoliukas kibirui pastatyti. Šulinyje turi būti įrengtas vėdinimo vamzdis, iškilęs ne mažiau kaip 2 m virš žemės paviršiaus. Vėdinimo vamzdžio viršus turi būti apsaugotas sietiniu gaubteliu.
Seniau iškastuose šuliniuose vanduo semiamas kibiru, tačiau dabar žmonės, kasdami naujus šulinius, dažniau stato vandens siurblius (kitaip – hidroforus). Hidroforų pranašumas neginčijamas – semti ir nešioti vandenį kibirais yra nepatogu, ypač šaltuoju metų laiku. Vandens siurbliai – gana nebrangus ir paprastas būdas turėti pastovų geriamojo vandens tiekimą į namus.
Todėl kaimuose ar sodybose gyvenantys žmonės patys arba su specialistų pagalba įsirengia vandentiekį – nuo šulinio iki namo iškasa tranšėją, praveda vamzdžius, pragręžia pamatą, pajungia hidroforą ir namuose džiaugiasi savo šulinio vandeniu.
Numato įstatymai
„Geriamasis vanduo turi būti skaidrus, neturėti nebūdingo kvapo ar skonio, jame neturi būti patogeninių mikroorganizmų (bakterijų, virusų ar pirmuonių), nitratai, nitritai ir kiti toksiniai, cheminiai elementai neturi viršyti nustatytų leistinų ribų. Todėl rekomenduojame ne rečiau kaip vieną kartą per metus, geriausiai pavasarį ir rudenį, išsitirti vandenį“, – pataria Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vyriausioji specialistė-valstybinė maisto produktų inspektorė Vilija Galdikienė.
Specialistė primena, jog būtina atlikti papildomus tyrimus, pastebėjus, kad, pavyzdžiui, pasikeitė geriamojo vandens skonis, kvapas ar spalva, vandens lygis. „Įstatymai įpareigoja šachtinių šulinių ir gręžinių savininkus rūpintis asmeniniame namų ūkyje naudojamo vandens sauga ir kokybe, todėl labai svarbu įrengiant bei eksploatuojant geriamojo vandens individualaus tiekimo sistemas laikytis nustatytų reikalavimų, t.y. užtikrinti, kad naudojamas geriamasis vanduo atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus“, – primena V.Galdikienė.
Vandens tyrimai
Laboratorinius geriamojo vandens tyrimus atlieka Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija ir jos padaliniai bei kitos laboratorijos. Jei geriamajame vandenyje nustatyta mikrobinė tarša, būtina prieš geriant vandenį virinti bent vieną minutę arba maisto gamybai naudoti fasuotą geriamąjį vandenį. Nepamirškime, kad artėjant vasarai daugelis gaivinasi skysčiais su ledu, todėl ledo gamybai būtina naudoti tik saugų, geriausia – virintą, vandenį.
Jei geriamajame vandenyje yra aptinkami padidinti nitritatų, nitritų kiekiai, būtina nustatyti ir pašalinti taršos šaltinį, įrengti vandens filtrus arba naudoti viešai tiekiamą, fasuotą geriamąjį vandenį. Pagrindiniai nitratų, nitritų šaltiniai yra žemės ūkio trąšos, mėšlas, pūvančios gyvūninės kilmės ar augalinės liekanos, netinkamai įrengta arba neprižiūrima nuotekų sistema.
Pasikeitus Geriamojo vandens įstatymui, VMVT kompetencijoje išliko geriamojo vandens tiekėjų kontrolė ir priežiūra, tačiau neliko pareigos tirti privačių asmenų šulinių vandenį.
Privačių šulinių vandens kokybė ir savininkų atsakomybė
Gyventojų, kurie individualiai apsirūpina geriamuoju vandeniu, vartojamas vanduo turi atitikti geriamajam vandeniui nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus.
Potvynių, liūčių atveju individualaus šulinio ar gręžinio savininkai privalo imtis ypatingų atsargumo priemonių, nes požeminis vanduo gali būti užterštas tiek paviršiniu vandeniu, tiek netoliese esančių nuotekų sistemų. Užtvindytose teritorijose, siekiant išvengti ligų, susijusių su užteršto vandens vartojimu, rekomenduojama naudoti geriamąjį vandenį iš alternatyvių šaltinių (pvz., viešai tiekiamą arba fasuotą vandenį) arba naudojamą vandenį virinti. Po potvynių rekomenduojama įvertinti šulinio ar gręžinio būklę, atlikti dezinfekciją, laboratorinius tyrimus ir tik įsitikinus, kad geriamojo vandens tyrimų rezultatai atitinka nustatytus reikalavimus, naudoti vandenį.
Rekomenduojama tirti šiuos parametrus: žarninių lazdelių skaičių, žarninių enterokokų skaičių, nitratų, nitritų, amonio kiekį, permanganato indeksą, savitąjį elektrinį laidį.
Mikrobiologiniai vandens rodikliai
Dauguma patogenų – virusai, bakterijos ir pirmuonys, sukeliantys ligas, gali patekti į vandenį su žmogaus ar gyvūnų išmatomis. Patogenus geriamajame vandenyje sunku aptikti, todėl tiriami vadinamieji indikatoriniai rodikliai, kurie iš esmės yra saugūs, bet gyvena toje pačioje aplinkoje kaip ir patogeniniai mikroorganizmai, taip pat jų kiekis daug didesnis – tai bakterijos: žarninės lazdelės, žarniniai enterokokai. Aptikus indikatorinių mikroorganizmų, daroma prielaida, kad į geriamąjį vandenį galėjo patekti ir patogeniniai mikroorganizmai. Per geriamąjį vandenį gali plisti tokios ligos, kaip gastroenteritas, hepatitas, ameboidinė dizenterija ir kt.
Jei geriamajame vandenyje nustatytos žarninės lazdelės ar žarniniai enterokokai, būtina prieš geriant vandenį virinti (rekomenduojama bent vieną minutę) arba jo nenaudoti. Tokiu atveju patariama naudoti viešai tiekiamą arba fasuotą geriamąjį vandenį. Taip pat būtina virintą vandenį naudoti ledo, kūdikių maisto gamybai, maisto, kuris bus valgomas termiškai neapdorotas, plovimui, dantų valymui.
Rekomenduojama nustatyti taršos šaltinį. Tikėtina užteršimo priežastis – fekalinis vandens užteršimas nuo šulinio aplinkos (pvz., buvimas mėšlo, netinkamai įrengta, neprižiūrima nuotekų sistema). Nustačius priežastį būtina taikyti atitinkamas korekcines priemones: pašalinti taršos šaltinį, atlikti šulinių dezinfekciją.
Nitratai ir nitritai
Geriamajame vandenyje toksiniai (cheminiai) rodikliai – nitratai neturi viršyti 50 mg/l, nitritai – 0,50 mg/l. Jei geriamajame vandenyje nitratai ir (ar) nitritai viršija nustatytas normas, toks vanduo netinkamas gėrimui, maistui gaminti. Nitratai virsta nitritais, kurie ypač pavojingi kūdikiams iki trijų mėnesių amžiaus: nitritams jungiantis su kraujo baltymu (hemoglobinu) susidaro methemoglobinas, kuris negali prisijungti deguonies ir organizme išsivysto vidinis deguonies badas.
Nitratai, patekę į žmogaus organizmą, sudaro kalcerogeniškus nitrazaminus bei nitrozamidus. Nitratų poveikiui jautresnės besilaukiančios moterys, infekcinėmis ligomis sergantys vaikai, senyvo amžiaus žmonės, taip pat sergantiems kraujotakos bei kvėpavimo sistemos ligomis, anemikams.
Geriamajame vandenyje nustačius padidintus nitritatų ir (ar) nitritų kiekius, būtina nustatyti ir pašalinti taršos šaltinį, įrengti vandens filtrus arba naudoti viešai tiekiamą, fasuotą geriamąjį vandenį. Pagrindiniai nitratų ir nitritų šaltiniai yra žemės ūkio trąšos, mėšlas, pūvančios gyvūninės kilmės ar augalinės liekanos, netinkamai įrengta ar neprižiūrima nuotekų sistema.
Apie nitratų kiekį vandenyje galima sužinoti tik atlikus geriamojo vandens laboratorinius tyrimus laboratorijose arba naudojant nitratų testų juosteles (vykdant valstybinę geriamojo vandens kontrolę šie testai nenaudojami).
Šulinių priežiūra
Kartą per metus rekomenduojama šulinį išvalyti, o dar geriau – išdezinfekuoti. Tam reikia išsemti šulinio vandenį, nuvalyti šulinio rentinių sieneles ir patikrinti jų sandarumą; jei rentiniai nesandarūs, užsandarinti plyšius tarp rentinių; šulinio rentinius nuplauti chlorkalkių skiediniu, paskui švariu vandeniu; pakeisti šulinio dugno dangą.
Po valymo šulinys dezinfekuojamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Dezinfekcijai naudojami chloro preparatai: hipochloritai, chlorkalkės, izocianuratai dozuojami pagal gamintojų pateiktas instrukcijas. Šulinių dezinfekciją gali atlikti įmonės, turinčios privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo licenciją. Atlikus dezinfekciją šulinio vanduo išsemiamas arba išsiurbiamas. Siekiant įvertinti atliktos dezinfekcijos efektyvumą, rekomenduojama po kurio laiko (pvz., po savaitės) atlikti geriamojo vandens mikrobiologinius tyrimus, o pačius tyrimus po mėnesio pakartoti.
Atsargos pasipildo
Gruntinio vandens, kuris dažniausiai naudojamas šuliniuose, lygis reaguoja į oro temperatūros, kritulių ir garavimo pokyčius. Gruntinio vandens lygis tam tikrais sezonais gali svyruoti nuo kelių centimetrų iki 2–3 metrų. Beveik kiekvieną vasarą gruntinio vandens lygis mažėja, šuliniai išdžiūsta. Tai trunka iki spalio–lapkričio mėnesių.
Sezoninių svyravimų metu gruntinio vandens lygio kitimas atsilieka nuo kritulių iškritimo laikotarpio. Šis vėlavimas priklauso nuo gruntinio vandens sluoksnio gylio. Todėl smėlinguose aukštumų rajonuose dažnai pastebima, kad gruntinis vanduo labiausiai pakyla vasaros mėnesiais, o nusenka žiemą. Rudens ir žiemos krituliai įprastai papildo gruntinio vandens atsargas, vandens lygis pakyla.
Gėlo požeminio vandens ištekliai Lietuvoje susikaupė per daugelį metų. Esame drėgmės pertekliaus zonoje, todėl dalis kritulių (5–50 proc.) įsifiltruoja į požemį ir papildo požeminio vandens išteklius. Keletą metų užsitęsusi sausra gali paveikti atviresnius spūdinių sluoksnius, tuomet vandens trūkti gali pradėti ir seklesniuose gręžiniuose. Kritulių perteklius ar trūkumas gali pakeisti nusistovėjusius kaitos dėsningumą, tačiau per ilgesnį laikotarpį požeminio vandens lygis atsistato, susibalansuoja.
Šiuo metu Lietuvoje išgaunama ir panaudojama tik apie 13 proc. atsinaujinančių požeminio vandens išteklių, tad gėlo vandens pritrūkti tikrai neturėtų.
Straipsnio autorė – Monika Kazlauskaitė
