Rugpjūčio 10 d. senovės lietuviai garbindavo Perkūną. Tai paskutinė metų Perkūno šventė. Buvo skaičiuojama, kad nuo šios dienos perkūnas daugiau nebetrenkia.
Šią dieną senoliai neveždavo šieno, nes manyta, kad taip gali suerzinti perkūną. Jei šią dieną nelyja, rudenį bus daug gaisrų.
Atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su šv. Lauryno diena, varduvėmis. Šv. Laurynas buvo vienas iš septynių Romos diakonų. Buvo persekiojamas už krikščionybės skelbimą ir mirtinai nukankintas ant įkaitintų geležinių grotų. Mirė 258 m. Liaudyje tikima, kad jis saugo namus nuo gaisrų. Jis dar laikomas virėjų ir bibliotekų globėju.
Giedromis rugpjūčio naktimis galima pamatyti kasmetinį meteorų srautą. Jis liaudyje buvo vadinamas Lauryno ašaromis.
Reikšmingas Perkūno vaidmuo
Anksčiau naujienų portalas tv3.lt yra rašęs, kad Perkūnas protėviams buvo itin svarbus – jis globodavo šiltąjį metų pusperiodį, o štai nuo rugpjūčio 10 dienos jo jėgos ima silpti.
„Pavasarį pirmuoju griausmu Perkūnas sutramdo Veliną, savo priešininką, kuris žiemą atneša į mūsų kraštą, o per visą vasarą jis ir lietų atgena, ir karius pakviečia į kovą.
Jis savo funkcijas atlieka iki pat šv. Lauryno dienos. Ši diena yra pirmas požymis, kad Perkūno galios susilpnėjo, nuo Lauryno Perkūnas nesugeba namų uždegti, nes jo žaibai būna tarp debesų, į žemę netrenkia“, – pasakojo L. Klimka.
Spėdavo likimo vingius
Pamažu galią į savo rankas perima Velinas, artėja ir pirmosios šalnos. Patarlė sako: „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, o tai – Velino, šaltojo pusperiodžio valdovo, sustiprėjimo požymis.
„Tai yra pirmoji šventė su rudens užuominomis, iki jos reikėtų pabaigti pagrindinius javapjūtės darbus. Po to liks dar bulviakasis, darbai su linais, bet jie jau nėra tokie skubūs“, – pridūrė etnologas.
Paskutiniąją perkūno dieną, sutapatintą su šv. Lauryno diena, merginos spėdavo ir savo kitų metų likimo vingius:
„Merginos kur nors ražienoje duobutę rasdavo ar išsikasdavo ir po kelių dienų žiūri, ką toje duobutėje ras. Jeigu ten ras kokią skruzdėlytę, viskas bus gerai, darbai gerai seksis. O jeigu voratinklį, vyrą gaus, kuris bus prie tinginio, nevykęs, arba tiesiog dar namuose jai teks savo likimo laukti.“
Šią dieną bitininkai šventindavo medų, Dzūkijoje jį vadindavo Raulyno medumi, kuris pašventintas tampa geriausiu vaistu nuo peršalimo, slogos, gerklės skausmo.
