Su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais moteris pasidalino savo mylimo darbo užkulisiais.
Idėja piešti gimė spontaniškai
Laura ant sienų piešia nuo 2018 metų protarpiškai – tai daugiau, tai mažiau. Piešimas jai atsirado kaip hobis, kai pagrindinė veikla buvo mamystė, o štai vaikams jau užaugus ir išėjus į mokyklą, šis hobis virto ir pagrindine moters veikla.
Hobis virto darbu dėl to, nes buvo įdarbis, o kaip pati Laura teigia – į sienų piešimą per rimtai nežiūri, mat turi kitų planų.
„Bet kol kas piešiasi – todėl ir piešiu. Žmones tai džiugina, mane taip pat. Apskritai, negalėčiau nepiešti. Yra toks posakis: jei gali nedaryti – nedaryk. Aš bandžiau, tačiau man nepavyko“, – atvirauja Laura.
Idėja piešti ant sienų gimė spontaniškai. Laura mėgsta sukurti įspūdį, kažką neįprasto, didelio, kitaip...Pradėjo piešti ant sienų pas draugus – iš pradžių pas vienus, o po to ir pas kitus. Taip ir sklido kalbos, apie pasakiškus moters piešinius iš lūpų į lūpas, kol galiausiai savo fantaziją Laura išlieti galėjo jau ir ant nepažįstamų žmonių namų sienų.
Ilgiausiai trukęs darbas – savaitę
Pamačius Lauros darbus, kyla klausimas – kiek laiko užtrunka, kol pilka siena, tampa pasakų pasauliu? Tačiau į šį klausimą moteris vieno atsakymo neturi – viskas priklauso nuo sumanymo, dydžio. Taip pat ir nuo darbo sąlygų: Laurai malonumas yra dirbti naujai įrengtose, švariose patalpose, su vandeniu, šiluma, geru apšvietimu. – „Deja, ne taip jau dažnai tai susiklosto.“
„Laukas, vėjas, šaltis, karštis, lietus, dulkės, palubės, pastogės ir kiti abejotino saugumo pakraščiai, juokingos ir net anekdotinės istorijos neretai slepiasi po piešiniais.
Sienos išpiešimui kartais užtenka ir vienos dienos – daug galima nuveikti per dieną. Dirbu greitai ir iš širdies, kai piešiu, pasineriu į tokį procesą, kai nelabai ką kito aplink matau ar girdžiu, kai nereikia pavalgyti ar pailsėti, nesvarbu, diena ar naktis.
Užtat geriausia dirbti vienai, nors būna, vedu dirbtuves, su suaugusiais ar vaikais, kurie nori išsipiešti savo sienas: aš pakuruoju ir patobulinu šį procesą, pravedu mini mokymus, o kartu gaunasi puikus rezultatas.
Tad standartiškai 1–3 dienos. Daugiausiai trukusi siena – savaitę, nuo ryto iki vakaro, bent po 12 valandų darbo perdien. Taip, kantrybės tikrai reikia, ypač kai siena milžiniška, pieši jau trečią dieną non-stop, o rezultatas dar nelabai matosi.
Užtat, artėjant prie pabaigos, kai lieka tik smulkiausios detalės – tikras malonumas, tada galiu krapštytis dar trigubai ilgiau, nes labai mėgstu nuo šluotos dydžio teptuko pereiti prie mažyčių, plonyčių ir tobulinti, tobulinti...siekti to tobulumo, kuriam pabaiga niekad neateina“, – su meile kalba Laura.
Kainos svyruoja nuo 300–500 eurų
Apie tai, kiek laiko trunka tapymas ant sienų atsakyti sunku, tačiau dar sunkiau yra atsakyti – kokia yra piešinio kaina, nes ji yra individuali.
„Individualūs žmonės ir jų norai, vizijos, individualios sienos, jų dydžiai, lokacijos, darbo sąlygos ir dar daugybė kitų niuansų. Tačiau dažniausiai užsakomų sienų kainos svyruoja 300–500 eurų, o visa kita sutiksliname detaliai aptardami būsimą piešinį“, – tikina pašnekovė.
Netikėčiausia vieta, kurioje piešė – kapinės
Taigi, idėjos piešiniams, būtent sienų, dažniausiai gimsta klientų galvose, bent jau tematika, kurią jie norėtų matyti, o Laura tuomet siūlo įvairius variantus, pataria ir konkretina.
Tapytoja neslepia, didžiausias malonumas kurti laisva tema, be apribojimų. – „Mano galvoje yra tartum atskiras kanalas vien idėjoms – jų srautas yra begalinis, sunku ir susigaudyti. Į kokią sieną bežiūrėčiau, piešiasi ant jos vaizdiniai, spalvos, formos.“
Didelės sienos, mažos, vidaus, lauko, šaligatviai, tvoros, plytelės, kėdės, stalai, rūbai, batai, bet kokie daiktai – jei galėtų Lauros vaizdiniai virsti realybe, kur bepraeitų, po jos liktų fantastinis spalvotas pasaulis.
Šviesus, su labai daug tonų, „skanių“ spalvų, medžių, gamtos elementų, paukščių, gyvūnų, šiek tiek kosmoso ir žvaigždžių. Tik gamtoje srautas nutyla. „Regis, ten viskas jau taip tobula, kad nebesinori nieko prikišti, tik negadinti“, – priduria.
Laura nejaučia apribojimo, kur piešto, o kur ne. Ir pati sau rėmų nededa. Sienų piešimas didžiąja dalimi atsirado todėl, kad moteris „nesutilpo į rėmus“ visomis prasmėmis.
„Kad ir kaip mėgstu tapybą, bet žiūrėti į paveikslus, uždarytus galerijose ant baltų sienų, po stiklu, su dirbtiniu apšvietimu – man beveik skaudu. Lyg meno mauzoliejus. Matau kūrybą žmonėse, tarp žmonių, ant žmonių, buity ir kasdienybėj, visur ir visada aplink mus. Mumyse.
Jei kepu meduolius, tortus – piešiu ant jų. Jei rūbas ar batas prašosi – piešiu ant jo. Jei siunčiu siuntinį, nenustebkite, jei ant jo atsiųsiu ir piešinėlį. Aprasojęs stiklas, šerkšnas, sniegas, molis po lietaus, pajūrio smėlis, medžio gabalėliai, akmenys – puikiausi paviršiai piešimui.
Ypač, jei šalia yra mažųjų žiūrovų, tuomet man dar svarbiau perteikti įspūdį, kad kūrybai nėra jokių ribų. Kad tai ne tik lapas ir pieštukas. Sunkiau yra sugalvoti, kur ir su kuo nesu piešusi“, – šypsosi.
Nors Laura yra piešusi beveik ant visų paviršių, ant kurių piešti įmanoma, tačiau viena vieta įsiminė labiausiai, kuri buvo pati netikėčiausia – kapinėse, ant kapinių žemės ir ant antkapinės plokštes. Moteris priduria, kad jokios intriguojančios istorijos tame nėra – tik didelė meilė, mylimo žmogaus atminimui.
„Nuoširdžios svajonės turi didelę jėgą“
Kaip gi reaguoja žmonės, kai pamato Lauros darbus? Išpieštos sienos visada žmonėms sukelia didžiulį įspūdį. O ir pati kūrėja mėgsta nustebinti žmones gerąja prasme – padaryti kuo daugiau ir gražiau, nei tikisi.
„Buvo tuščia, balta, o čia, per kelias valandas kažkoks stebuklas atsirado! Tas „wow“ momentas ir yra tai, dėl ko piešiu. Nuostaba, kuri tartum pabudina sielą, kažką giliai sukrutina, jausmai atgyja – žmogus vėl gyvas, kaip vaikas, jis žavisi.
Jei nepavyktų pasiekti to jausmo, nebūtų ir prasmės mano piešime. Iš kitos pusės, dažnai sulaukiu net per daug dėmesio ir komplimentų, kurių nelabai moku priimti, jaučiuosi nepatogiai, o savikritika ima viršų“, – prisipažįsta pašnekovė.
Kurdama tikras pasakas ant sienų, Laura nepalieka nei vieno abejingo, kad svajoti ji labai mėgsta. Moteris įsitikinusi – nuoširdžios svajonės turi didelę jėgą. O prisvajojusi ji yra daugiau nei sugebėtų įgyvendinti per gyvenimą.
„Tikiu, kad pačios prasmingiausios iš jų išvys dienos šviesą. Dirbu, kad taip tikrai atsitiktų. Kokie tai būtent planai ir svajos, kol kas neišduosiu, tebręsta tyliai, bet tikrai tame bus gamtos ir visokios gyvasties, bus jausmo, kuris žadina širdis ir žinutės, kurios giliai kapsto. Tikrai ir toliau piešiu. Didžiausia svajonė – gerumo pokytis žmonių širdyse, kad ir kokiu būdu tai nutiks“, – paslaptį palieka Laura.
