Prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įkurtoje ir kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės įsakymu patvirtintoje Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijoje – penki nariai. Keturis pasiūlė nevyriausybinės neįgaliųjų asociacijos, vieną paskyrė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Komisiją sudaro Kristina Dūdonytė – asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ valdybos pirmininkė, neįgaliųjų ir jų tėvų bei globėjų asociacijos „Mirabilia“, Europos savarankiško gyvenimo tinklo narė; Dalia Mikalauskaitė – sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Vilniaus viltis“ tarybos narė, registruota lobistė; Dovilė Juodkaitė – teisininkė, lektorė, Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė; Vytautas Pivoras – buvęs Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentas; ir Audronė Daukšaitė-Timpė – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės skyriaus vyresnioji patarėja, tirianti gyventojų skundus dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu.
Į pirmąjį posėdį susirinkę komisijos nariai pirmininke išsirinko alytiškę K. Dūdonytę. Su ja ir kalbamės apie žmonių su negalia teises Lietuvoje bei jų stebėsena ir gynimu užsiimsiančios komisijos laukiančius darbus.
Esate Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų „Įveiktos kliūties“ nominacijos laimėtoja, jums įteiktas Alytaus miesto metų apdovanojimas už visuomeninę veiklą, priklausote dviem žmonių su negalia organizacijoms, daugelis jus pažįsta kaip asmeninio asistento idėjos įkvėpėją. Nenuostabu, kad būtent jums patikėtos komisijos pirmininko pareigos. Pamenate, kada ir kodėl ėmėte domėtis neįgaliųjų teisėmis?
Turiu dvynį brolį, kuriam tik 5 metų amžiaus diagnozuotas autizmas, o nuo 2008 metų jis apgyvendintas pirmuosiuose socialinės globos namuose, nes bendruomenėje paslaugų tokiems žmonėms nebuvo, jų trūksta ir dabar. Taigi teko pačiai matyti tokius žmogaus su negalia teisėms prieštaraujančius veiksmus kaip suvaržymas tramdomaisiais marškiniais, vaistų farširavimas didelėmis dozėmis, uždarymas į izoliatorių, gydymas psichiatrinėje ligoninėje, užimtumo socialinės globos namuose nebuvimas. Jei tėvai nebūtų lankę, ko gero, brolis būtų miręs iš bado, nes netoleruodavo valdiško maisto, valgydavo tik iš namų atvežtą.
Aišku, tuomet apie žmogaus su negalia teises dar nežinojau tiek daug, kiek žinau dabar. Vis dėlto broliui ten gyvenant ne kartą teko rašyti įvairius raštus socialinės globos namų vadovybei, skundžiantis esama padėtimi, aiškinant, kokios yra žmogaus su negalia teisės, tad taip ir prasidėjo domėjimasis šiais dalykais. Dar labiau į tai ėmiau gilintis 2013 metais, kai studijuodama magistrantūroje gavau pasiūlymą įsidarbinti Alytaus neįgaliųjų užimtumo dienos centre, kur buvau savipagalbos mokymų organizatore. Daugiausia užsiimdavau įvairių negalių turinčiais jaunuoliais, organizuodavau jiems įvairų užimtumą. Nuo tada pradėjau dalyvauti įvairiose konferencijose, seminaruose, projektuose, tad žinios apie žmonių su negalia teises vis tvirtėjo.
Į pirmininkes mane pasiūlę Komisijos nariai norėjo, kad jai vadovautų žmogus su negalia – mane nuo vaikystės lydi cerebrinis paralyžius. Nors sakiau, kad gyvenu Alytuje ir man bus sudėtinga visur aktyviai dalyvauti, išgirdau, jog pirmininkas iš regiono, o ne Vilniaus, yra dar geriau, nes nebus pamiršti ir regionai. Tad Alytus taps pirmuoju stebėsenos taikiniu.
1905 m.
1946 m.
1978 m.
2010-aisiais Lietuvai ratifikavus JT Neįgaliųjų teisių konvenciją atsirado vilties, kad situacija pasikeis. Ar pasiteisino šie lūkesčiai?
Tuo metu dar studijavau ir Konvencijos ratifikavimo procesu labai aktyviai nesidomėjau. Mama buvo Alytaus miesto bendrijos „Viltis“ pirmininkė, tad daugiausiai naujienų pasiekdavo iš bendrijos leidžiamo žurnalo, kuriam aktyviai rašydavo bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova. Buvo vilčių, kad šį dokumentą ratifikavus sulauksime pokyčių. Vis dėlto dabar matome, kad net protesto eitynes reikia rengti, peticiją rašyti, parašus rinkti, norint parodyti, kad smerkiame Lietuvos negebėjimą įgyvendinti JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų. Priminsiu, kad visa tai šiais metais vykdė mūsų asociacija „Savarankiškas gyvenimas“. Parašus gegužės pabaigoje įteikėme Seimo pirmininkui, kitas susitikimas sutartas rudenį, tad matysime, ar bus imtasi kokių nors veiksmų dėl visapusiško, o ne tik dalinio Konvencijos įgyvendinimo.
Neįgaliųjų organizacijos nuo pat pradžių atvirai kritikavo Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo ir stebėsenos mechanizmą, teigė, kad stebėsenos negalima patikėti už Konvencijos įgyvendinimą atsakingai ministerijai pavaldžiai Neįgaliųjų reikalų tarybai. Ko gero, tuo galima paaiškinti tokią pozityvią JT Neįgaliųjų teisių komitetui pateiktą oficialią Lietuvos ataskaitą, bylojančią, kad negalią turinčių žmonių teisės pas mus puikiai įgyvendinamos.
Tai buvo klaidingas sprendimas, neatitinkantis Lietuvos įsipareigojimo JT Neįgaliųjų teisių konvencijai. Jos 32.2 straipsnyje nurodyta, kad Konvencijos įgyvendinimo stebėsenos mechanizmas turi būti nepriklausomas, o ne kažkam pavaldus. Kalbos apie puikiai įgyvendinamas žmonių su negalia teises jau tapo įprastu dalyku, nes mūsų valdžios atstovai blogybių nemato. Jiems dažniausiai viskas yra gerai – suprantama, juk jie savo gyvenime su tuo nesusiduria. Todėl ši ataskaita labai nenustebino, tik nuvylė, kad Lietuva neadekvačiai vertina žmonių su negalia teisių situaciją. Gerai, kad tikrąją padėtį pristatė Negalios organizacijų forumo parengta šešėlinė ataskaita.
Į realybę grąžino JT Neįgaliųjų teisių komiteto išvados ir rekomendacijos. Beje, vienas iš esminių, gal net pirmųjų Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos darbų bus išanalizuoti ir įvertinti, kaip šios rekomendacijos įgyvendinamos. Juk kitąmet Lietuva ir vėl turės atsiskaityti Jungtinėms Tautoms.
Taip, vienas pirmųjų darbų bus įvertinti, kaip įgyvendinamos Komiteto rekomendacijos Lietuvai, kurios iš tikrųjų atitinka realią Lietuvos padėtį žmonių su negalia teisių srityje. Po pirmojo lygių galimybių kontroliers sušaukto posėdžio kiekvienas Komisijos narys gavo namų darbų – išanalizuoti visas rekomendacijas, o per posėdžius įvertinsime kiekvieną rekomendaciją atskirai, prireikus kviesime valdžios atstovus pristatyti tam tikrą klausimą ar rengsime išvažiuojamuosius posėdžius. Konkretų Komisijos darbo reglamentą ir metodiką nusistatysime tik kitame posėdyje. Taip pat svarbu išanalizuoti ir teisės aktus, glaudžiai susijusius su Konvencijos įgyvendinimu.
Esate aktyvi neįgaliųjų teisių gynėja. Nedaug rajonų ar miestų galėtų pasigirti taip aktyviai ir nuosekliai vietinės valdžios ramybę drumsčiančiais reikliais nevyriausybinių organizacijų atstovais. Ko Alytuje pavyko pasiekti? Kokie būtini sprendimai dar laukia?
Teko inicijuoti įvairius renginius, pačiai būti lektore Alytuje ir Vilniuje kalbant apie gerąją Švedijos praktiką įgyvendinant žmonių su negalia teises, asmeninį asistentą, šios paslaugos įgyvendinimą Alytuje, universalų dizainą, įtraukųjį švietimą. Būti aktyviai iš dalies padėjo tai, kad 4 metų laikotarpiui buvau išrinkta Neįgaliųjų reikalų tarybos prie Alytaus miesto savivaldybės nare, todėl nedaviau ramybės kiekviename posėdyje ir dažnai juos pati inicijuodavau. Pagrindiniu pasiekimu įvardinčiau miesto viešojo transporto pokyčius – šiuo metu jis prieinamas visiems. Nors smulkių nesusipratimų pasitaiko, bet mes, asociacija „Savarankiškas gyvenimas“, viešąjį transportą kontroliuojame ir toliau. Dėl prieinamo viešojo transporto Alytuje vyko net teisminiai procesai, bet galų gale savivaldybei pavyko laimėti ir įrodyti, kad mes, kaip ir visi žmonės, galime naudotis viešuoju transportu vienodomis sąlygomis, o ne įlipti ir išlipti tik per užpakalines duris. Šiandien laukia vizitas pas naująjį Alytaus miesto savivaldybės merą, kuriame išdėstysime svarbiausius klausimus, su kuriais susiduriame gyvendami Alytuje. Gaunu įvairių nusiskundimų, pavyzdžiui, dėl nepritaikytų būstų, švietimo, gydymo įstaigų, tad šiuos klausimus šiandien ir kelsime. Visada visus klausimus reikia pradėti spręsti su vietos valdžia.
Priklausote ne tik Alytuje veikiančiai asociacijai „Mirabilia“, bet esate ir viena iš visos šalies neįgaliųjų teisėms atstovauti įsipareigojusios asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ iniciatorių, jos valdybos pirmininkė. Ar tai padeda susidaryti išsamesnį vaizdą, kokia žmonių, turinčių negalią, situacija ne tik Alytuje, bet ir visoje šalyje? Ar manote, kad tai padės ir dirbant Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijoje?
Asociaciją „Savarankiškas gyvenimas“ įkūrėme, nes matėme, kad nėra esminių pokyčių, nors kai kurios nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios žmonėms su negalia, ir dirbo šia kryptimi. Ir tada, ir dabar manau, kad jeigu mūsų bus daugiau ir dirbsime siekdami tų pačių tikslų, dažniau minsime valdžios institucijų slenksčius, greičiau pasieksime pokyčių, atitinkančių Konvencijos nuostatas. Darbas asociacijoje „Savarankiškas gyvenimas“ iš tiesų leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą apie situaciją visoje šalyje, nes tenka dalyvauti įvairiuose susitikimuose ministerijose, kitose valdžios institucijose, dalyvaujant įvairiuose renginiuose pasisemti patirties iš kolegų. Platesnis matymas leidžia geriau įvertinti padėtį.
Neįgaliųjų teisių konvencija yra pagrindinis dokumentas, kuriuo kiekvienu atveju vadovaujamės ir kurį pateikiame kaip būtiną įgyvendinti Lietuvos įsipareigojimą. Manau, kad visa ši patirtis, taip pat ir tarptautinė, padės dirbant Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijoje.
Su JT eįgaliųjų teisių konvencijos stebėsena neįgalieji sieja didelius lūkesčius. Ko gero, net didesnius, nei numato šios komisijos darbą reglamentuojantys teisės aktai. Kaip jūs įsivaizduojate bendradarbiavimą su įvairiomis ministerijomis, kitomis valdžios įstaigomis, dažnai labai formaliai vertinančiomis įsipareigojimus visose gyvenimo srityse užtikrinti neįgaliesiems lygias teises?
Lygių galimybių įstatyme apibrėžtos Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos funkcijos ir teisės. Kadangi turėsime nuolat tikrinti, kaip įgyvendinama Neįgaliųjų teisių konvencija, o Seimui, Vyriausybei, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, lygių galimybių kontrolieriui bei kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kitoms organizacijoms ir jų padaliniams teiksime rekomendacijas dėl JT Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo, tikiuosi teigiamo bendradarbiavimo su visomis minėtomis įstaigomis. Lygių galimybių įstatyme numatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos organizacijos ir jų padaliniai privalo išnagrinėti Komisijos pateiktas rekomendacijas ir apie nagrinėjimo rezultatus bei rekomendacijų vykdymą informuoti Komisiją. Informacija Komisijai pateikiama nedelsiant priėmus sprendimus dėl priemonių, kurių bus imamasi, atsižvelgiant į Komisijos rekomendacijas, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo rekomendacijos gavimo dienos, todėl tikiuosi, kad šių reikalavimų bus laikomasi.
Pasak JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininko prof. Jono Ruškaus, neteisinga manyti, kad šalyse, kuriose neįgalieji nesiskundžia dėl neįgyvendinamų savo teisių, viskas yra gerai. Atvirkščiai – situacija keičiasi tik ten, kur negalią turintys žmonės yra aktyvūs, pilietiški, drąsiai kovoja už savo teises. JT Neįgaliųjų teisių komitetas skundų iš Lietuvos negauna, palyginti nedaug jų dėl patiriamos diskriminacijos skundžiasi ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Didesnis aktyvumas padėtų ir Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijai. Kaip reikėtų jį skatinti, drąsinti žmones?
Liūdna, kad Lietuvoje dažnai trūksta pilietiškumo, o gal jo ir yra, tik visi jau pavargo kovoti su vėjo malūnais. Įgyvendinant asociacijos veiklas ne kartą yra tekę patirti, kad, norint ko nors išsireikalauti ar pasiekti, tenka organizuoti ne vieną susitikimą, vis tikrinti, kaip vykdomi duoti pažadai.
Didesnis visuomenės aktyvumas, pilietiškumas padėtų kovoti už žmonių su negalia teises. O drąsinti žmones reikia rodant savo pavyzdį, ką darau aš ir mano aktyvūs kolegos. Ir dar svarbu nebijoti viešinti žmonių su negalia problemų, atvirai kalbėti apie jų teises. Reikia apie tai pasakoti vaikams mokykloje, kalbėti darbovietėse, net jeigu ten ir nėra žmonių su negalia – gal bus ateityje ar įgytos žinios paskatins įdarbinti tokį žmogų.
Stažuodamasi Švedijoje daug kartų girdėjau, kad pagrindinis pokyčių instrumentas yra viešinimas, ne vienkartinis, o pastovus kalbėjimas apie problemas. Prieš daugelį metų žmonių su negalia padėtis ten taip pat buvo sudėtinga, bet dabar ji – gerovės valstybė, link kurios ir mes siekiame judėti. Tad imkime iš jos pavyzdį.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
