Kas buvo lakūno širdį pavergusi Jaunutė Škėmaitė-Darienė? Kaip užsiliepsnojo jos ir žymaus lakūno meilė? Kodėl ji niekada neskrido su savo vyru ir kuo ši moteris buvo išskirtinė – viską sužinosite šiame interviu.
Dabar jau vienintelė likusi J. Darienės-Čižinauskienės dukra Audronė Guigienė pakviečia apsilankyti savo name. Šį sklypą dar senais laikais gavo pats Steponas Darius.
Tačiau pastatyti čia savo namo jis taip ir nebesuspėjo. Tai padarė jau antrasis J. Darienės-Čižinauskienės vyras.
Kaunietė Audronė kartu su savo vyru Algirdu ir šeima jau ilgą laiką gyvena name ant Aleksoto krašto. Tačiau perskaitę jos pavardę niekas net nežinotų, jog Audronė – legendinio Stepono Dariaus žmonos Jaunutės Darienės antroji dukra.
Ji – Jaunutės ir antrojo jos vyro J. Čižinausko palikuonė.
„Šie namai matė tiek žmonių... Per mamos gimtadienius, įvairius jubiliejus susirinkdavo įvairiausių visuomenės veikėjų. Kartą čia svečiavosi net ir prezidentas Algirdas Brazauskas.
O dabar namai jau tušti...“, - su nostalgija balse kalba Audronė Guigienė.
Lemtinga pažintis krepšinio rungtynėse
Audronė drąsiai į rankas paima mamos sudarytą sunkųjį įsimintinų nuotraukų albumą „Lituanica“ ir rodo pirmųjų puslapių nuotraukas. „Darius buvo nepaprastas sportininkas. Domėjosi ir futbolu, ir krepšiniu. Štai čia jo gimtinė Rubiškėje.
Tas tikrasis namas, kuris sudegė per karą. Vėliau čia įkūrė muziejų“, - pasakojimą pradeda moteris.
S. Dariaus tėvas mirė anksti, todėl jo mama ištekėjo antrą kartą už Kazio Degučio ir su trimis savo vaikais išvažiavo į Ameriką. Būsimam lakūnui tuomet buvo vos dešimt metų. „Jis savo mamą nepaprastai mylėjo. Ji jam buvo viskas“, - priduria A. Guigienė.
Tačiau gyvendamas Amerikoje, S. Darius jautė nepaprastą ilgesį savo tėvynei, todėl nutarė sugrįžti į Lietuvą. O štai tada ir įsižiebė didžioji dviejų sportininkų meilė.
Jaunutė Liudvika Škėmaitė gimė Lenkijoje Ščecino mieste. Jos tėvas buvo mokyklų inspektorius, kuris vėliau pasistatė namą Kaune ir atsikraustė čia su visa savo šeima.
„Jaunutė buvo labai sportiška. Žaidė krepšinį, jojo arkliais, važinėjo dviračiais ir kūrė gyvus paveikslus. Kiek tik buvo sporto šakų, tiek ji viskuo domėjosi. Iš tiesų, jie taip ir susipažino su Dariumi.
Kartą jis buvo varžybų teisėjas, kurių metu mergina iš priešingos komandos pakišo Jaunutei koją. Ji krito, o Darius jai skyrė mesti baudą. Mama mesdama kamuolį pasižiūrėjo į Darių ir jie įsimylėjo vienas kitą“, - sako J. Darienės-Čižinauskienės dukra.
Jausminga jaunuolių meilė
Kaip ir kiekviena jaunų žmonių meilės istorija, taip ir judviejų draugystė turėjo daug kuklių, bet jausmingų akimirkų. Viena jų įvyko Kaune, Vytauto parke.
„Anksčiau tam parke būdavo laivelių formos sūpynės. Kartą ten pasisupti Jaunutę nusivedė Darius. Supo jis ją aukštai, mama stipriai bijojo, tačiau Dariui neišsidavė.
Tada jis suprato, kad Jaunutė nėra baili ir užsiminė, kad ji galėtų būti jo žmona“, - mamos pasakojimus prisimena A. Guigienė.
Jaunutė Škėmaitė mokėsi daug dalykų iš žymaus lakūno, štai ir punktualumo ji išmoko būtent iš S. Dariaus. „Kartą Darius paskyrė Jaunutei pasimatymą. Ji vėlavo, o jis, praėjus dvidešimt minučių, paėmė ir išėjo.
Kitą kartą susitikus Darius papriekaištavo mamai, kad ji daugiau taip nedarytų. Nuo to laiko Jaunutė niekur nevėluodavo iki pat savo senatvės“, - sako jos dukra.
Pats S. Darius pasižymėjo stipriu charakteriu, todėl tikrai nebuvo linkęs nusileisti. Viršininkai jo nemėgdavo dėl užsispyrusio būdo ir nuolatinių nukrypimų nuo lėktuvų maršrutų.
„Kartą lakūnus sveikino pats Antanas Smetona, o tais laikais visi turėdavo bučiuoti ranką jo žmonai – Sofijai Smetonienei. Visi pabučiavo, tačiau Darius – paspaudė jai vyriškai ranką.
Kilo gana nemenkas pasipiktinimas“, - pasakoja moteris.
Vienintelė S. Dariaus dukra – Nijolė
Jaunutė Škėmaitė už 28-erių S. Dariaus ištekėjo gana anksti – 19 metų. Po metų jiems gimė judviejų dukra – Nijolė Dariūtė.
„Kai mama pagimdė mano seserį Nijolę, Darius jai padovanojo tris eiles gintarinių karolių, o jos mamai – sportininko statulėlę. Močiutė labai ją brangino, o vėliau atidavė seseriai Nijolei. Dariui labai patikdavo tautiniai rūbai.
Tuomet jis mano mamos paprašė įsiamžinti su jais ir dovanotais karoliais“, - prisimena A. Guigienė.
„Ją labai mylėjo vaikai. Ypatingai ji mokėjo skaityti pasakas ir elgtis su mokiniais“, - sako jos dukra.
Kai J. Škėmaitė-Darienė dirbo Rūdiškėse, S. Darius pajuto Amerikos ilgesį – ten buvo likusi visa jo šeima. „Grįžęs į Lietuvą, jis ilgėjosi savo šeimos, todėl nutarė išvažiuoti į Ameriką.
O iš ten nutarė pats parskristi į gimtinę. Pradėjo kurti planus, braižyti brėžinius, ieškoti paramos.Tačiau nepamiršdavo ir mano mamos su Nijole, nuolatos joms rašydavo laiškus ir padėdavo, kiek galėdavo“, - sako ji.
Tragiška meilės pabaiga
Apskriejus žiniai, kad S. Darius ir S. Girėnas grįš iš Amerikos patys lėktuvu – tai tapo viena populiariausių metų naujienų. Daug susirinkusių kauniečių ištisas valandas laukė parskrendančių pilotų.
Tačiau taip ir nesulaukę grįžo namo.
Po kelių valandų J. Škėmaitė-Darienė išgirdo žinią, kuri amžiams užbaigė judviejų ir S. Dariaus meilę – pilotų lėktuvas sudužo.
„Vis dar nėra tikslios versijos, kodėl jų lėktuvas sudužo. Spėjama, kad jie skrido per audrą, ieškojo lygios vietos ir nematė kalno su daug pušų.
Kulkų jų kūnuose nebuvo rasta“, - pasakoja moteris.
Tačiau 1944 metais lietuviai negalėjo tinkamai palaidoti pilotų, todėl nutarė lakūnų palaikus paslėpti už sienos tuometiniame Medicinos institute.
Tik praėjus dvidešimt aštuoneriems metams S. Dariaus dukra gydytoja Nijolė Dariūtė nutarė surasti juos.
„Sesuo Nijolė tuometiniame Medicinos institute ėjo per sienas, nuolatos stukseno ir ieškojo palaikų. Ir iš tiesų ji rado jų karstus.
Tačiau anksčiau Kaune buvo didžiulis potvynis, kurio metu karstai buvo apsemti vandens.
Todėl jie neišsilaikė ir balzamuoti kūnų jau nebebuvo galima. Nijolė tik plauką išrovė iš tėvo kūno, kad bent tokį prisiminimą jo turėtų“, - pamena A. Guigienė.
Po vyro žūties – daugybė minėjimų
Vykusios laidotuvės buvo iš tiesų vienos įspūdingiausios tuometinėje Lietuvos istorijoje. Daugybė žmonių panoro atsisveikinti su žymiais lakūnais.
„Tuomet sakė, kad Lietuva tokių laidotuvių dar nėra mačiusi. Susirinko galybė žmonių, karstus nešė uždengtus per visą Laisvės alėją. O ji skendo vainikuose ir žmonių minioje“, - sako ji.
Kai S. Darius tragiškai žuvo, jo dukrai Nijolei buvo vos aštuoneri, tačiau A. Guigienė prisimena, kaip puikiai Nijolė mintyse turėjo išsaugojusi tėvo atvaizdą. „Nijolė mamai pasakodavo akimirką, kai ji naktį prabudo ir matė gulintį vyrą, kaip jis jai šypsojosi.
Ji puikiai atpasakojo kiekvieną smulkmeną. Mano mamai buvo didžiulė nuostaba, kaip tokia maža mergaitė gali prisiminti savo tėčio išvaizdą“, -stebisi A. Guigienė.
Niekas tuomet neįsivaizdavo, kokius vidinius sunkumus J. Škėmaitei-Darienei teko iškęsti, likus vienai su mažamete dukra.
„Jai buvo tikrai labai sunku, tuometinės sąlygos nebuvo lengvos niekam. O kur dar visi minėjimai ir renginiai, apdovanojimai, kuriuose mano mama turėdavo pasirodyti“, - sako jos dukra A. Guigienė.
Po savo vyro žūties J. Darienė dalyvaudavo įvairiuose minėjimuose, kartą atsiėmė iš A. Smetonos rankų apdovanojimą, skirtą S. Dariui.
Vėliau renginiuose ir minėjimuose už savo tėvą kalbėdavo ir N. Dariūtė.
Antroji meilė – mokyklos vedėjas
Praėjus kiek laiko po tragiškos S. Dariaus žūties, J. Škėmaitė-Darienė įsimylėjo Rūdiškių mokyklos vedėją Joną Čižinauską. Pora susituokė ir susilaukė dukros Audronės.
Šeima pasistatė namą S. Dariaus sklype, J. Čižinauskas dirbo vienoje Kauno mokyklų, o J. Darienė-Čižinauskienė liko auginti dukters bei prižiūrėti namų.
„Jie labai gražiai gyveno. Niekada nesipykdavo, nešaukdavo ir labai puikiai sutarė. Nijolė niekada nenorėdavo naujo patėvio, tačiau mano tėtį ji priėmė ir labai jį mėgo“, - sako ji.
Bet Jaunutę visi žinodavo vis dar kaip S. Dariaus našlę, todėl J. Čižinauskas mėgdavo pajuokauti, kad jam reiktų susirasti savo žmoną.
Pora nugyveno gražų gyvenimą drauge. Tačiau J. Darienei-Čižinauskienei teko palaidoti ir antrą vyrą, kuris 1973 metais mirė nuo vėžio.
„Pati baisiausia mano diena gyvenime“, - jautriai priduria A. Guigienė.
Sulaukė gražios senatvės
Po antrojo vyro mirties J. Darienė-Čižinauskienė liko gyventi judviejų name, o ten aktyviai kviesdavo visuomenės veikėjus ir toliau dalyvavo įvairiuose renginiuose, skirtuose S. Dariui ir S. Girėnui.
1993 metais jos namuose lankėsi A. Brazauskas, kai Kaune buvo atidengtas lakūnų paminklas. Į moters namus dažnai atvažiuodavo ir žurnalistai ar net žymusis lakūnas Jurgis Kairys.
„Mamą nuolatos vis lankydavo žmonės. O kovo 30, jos gimtadieno dieną, tekdavo stalus ruošti net per visus kambarius“, - prisimena ji.
2000 metais J. Darienei-Čižinauskienei buvo suėję 94 metai, kai moterį ištiko insultas. Netrukus ji mirė.
Paradoksalu, bet jauna J. Darienė niekada nekilo lėktuvu virš debesų su savo pirmąją meile S. Dariumi – ji to per daug bijojo.
Tačiau būtent ji po vyro žūties dalyvavo įvairiuose lakūnų minėjimuose, stengėsi išsaugoti jų atminimą, o per jos pačios laidotuves atskridęs lakūnas jai pamojavo lėktuvo sparnais – atsisveikino, kaip tai tikriausiai būtų padaręs ir pats S. Darius.
