R. Karaliūnas 1 tipo cukriniu diabetu serga nuo septynerių, tad skaičiuoja, kad jau 38 metus gyvena su šia liga.
„Kaip sako gydytojai, diabetas – ne liga, tai gyvenimo būdas. Kažkada buvau radęs vieno iš sergančiųjų parašytą atsiliepimą, kad „toks gyvenimo būdas man visai nepatinka“.
Iš tikrųjų, taip ir yra. Atrodo, kaip ir nieko labai baisaus, tereikia prisižiūrėti ir viskas bus gerai, bet kiek besistengtum, neišeina tiek prisižiūrėti, kad viskas būtų gerai“, – pasakojo vyras.
Diabetas naikina organizmą
Remigijus atviras – jau seniai buvo aišku, kad ateis laikas, kai reikės atlikti inkstų transplantaciją, tik buvo laiko klausimas, kada jos prireiks:
„Dėl cukrinio diabeto inkstų funkcija jau gan seniai pradėjo po truputėlį blogėti, ji ilgus metus pamažu vis prastėjo.“
Jis pasakoja, kad kai buvo jaunas, atrodydavo, kad viskas gerai, nes jausdavosi sveikas, nieko neskaudėdavo.
Tik kai inkstų funkcija kritiškai pablogėjo ir teko pradėti atlikti hemodializes, pajuto jėgų trūkumą ir suprato, kad negali kai kurių dalykų daryti taip, kaip visi kiti.
Hemodializės jam buvo atliekamos tris kartus per savaitę, kas antrą dieną. Viena procedūra trukdavo maždaug keturias valandas. Ir taip R. Karaliūnas gyveno dešimt metų. Lygiai tiek pat laiko laukė ir inksto transplantacijos.
„Man reikėjo inksto ir kasos komplekso, kadangi mano inkstai „sugedo“ dėl diabeto, norėjau, kad vienu metu būtų pašalintas diabetas ir persodintas inkstas, bet pagal taisykles abu organai turi būti gaunami vienu metu.
Negali būti taip, kad inkstas yra iš vieno donoro, o kasa – iš kito, abu jie turi būti iš vieno donoro. Man vis nepasisekdavo“, – kalbėjo pašnekovas.
Teko padaryti ir netrumpą pertrauką – ketverius metus reikėjo tvarkytis su diabeto pasekmėmis: vadinamąja Šarko pėda, labai sunkia diabetinės pėdos komplikacija.
„Man lūžo čiurnos sąnarys. Iš pradžių gydytojams jokios traumos nepavyko nustatyti, todėl dar kurį laiką vaikščiojau su lūžusia čiurna.
Kai galiausiai nustatė priežastį, vieni gydytojai nesiėmė operuoti, nes pabijojo dėl diabeto, neatstatinėjo kaulų į vietą.
Kaulai suaugo taip, kaip suaugo, prasitrynė žaizda, kurią nori nenori teko operuoti, kito pasirinkimo nebebuvo, kitaip ji niekaip nebūtų užgijusi“, – prisiminė Remigijus.
Lemtingas skambutis
Kai galiausiai kojos sugijo ir R. Karaliūnas vėl galėjo stoti į transplantacijos laukiančiųjų eilę, jam buvo pasakyta, kad kasos nebelauktų, nes dėl organizmo būklės jos nebegalės transplantuoti.
Remigijus sako pažinęs ne vieną, sulaukusį inkstų transplantacijos ir matė, kaip ji keičia ir lengvina gyvenimus. 2022-ųjų birželio mėnesį ir pats sulaukė lemtingo skambučio.
Jis priduria, kad viltingo skambučio buvo sulaukęs ir mėnesiu anksčiau, tačiau tąkart organas netiko, teko toliau gyventi laukimu.
Paklaustas, kokios mintys užplūdo sulaukus skambučio, kurio metu išgirdo, kad reikia atvykti transplantacijai, jis atvirai sako – jausmai buvo dvejopi:
„Iš vienos pusės, visą laiką lydėjo baimė, nes neaišku, kas laukia po operacijos, kaip ji pati praeis.
Iš kitos pusės, buvo džiugu, kad galų gale sulaukiau, nes ne iš vieno pažįstamo esu girdėjęs, kaip pasikeičia gyvenimas, vėl grįžti į normalias vėžes.“
R. Karaliūnas sako: sunkiausias yra laukimas prieš operaciją, nes reikia psichologiškai pasiruošti tam, kas laukia. Tačiau viskas praėjo gerai, po trijų savaičių vyras buvo išleistas namo.
Vis dėlto, ilgai pasidžiaugti nauju inkstu negalėjo – kaip vėliau paaiškėjo, organas buvo su virusais.
„Po tokios operacijos lankiausi pas gydytojus kas mėnesį, kaip ir priklauso, bet mano pokyčiai nebuvo į gerą, prasidėjo pablogėjimas. Gera savijauta buvo pirmus du mėnesius, kol viskas buvo gerai, bet praėjus dešimčiai mėnesių jį teko pašalinti.
Negerumai prasidėjo nuo trečio ar ketvirto mėnesio po transplantacijos, nors tyrimai nieko blogo nerodė. Gydytojai sakiau, kad blogai jaučiuosi, man svaigsta galva, bet tyrimai buvo geri, dėl to manęs nereikėjo guldyti į ligoninę. Kai jau tyrimai pablogėjo, buvo visai blogai“, – prisimena pašnekovas.
Turi vieną svajonę
Paklaustas, ar neapmaudu, kad inkstą teko pašalinti, Remigijus atvirauja: dabar daugiau baimės kyla dėl kitų organizmą naikinančios ligos sukeltų padarinių, su kuriais reikia susidoroti, kad vėl galėtų stoti į eilę ir laukti donorinio inksto:
„Po inksto pašalinimo pradėjo gangrenuoti pirštai, reikia šalinti bent jau vieną pirštą, kitas dalykas – nuo gruodžio mėnesio nustatyta, kad miego arterija užsikimšusi vienoje pusėje, reikia plėsti, bet iki šiol nepakliūnu pas gydytojus, nes vis tai ligoninėje, tai dar kažkokios bėdos.“
Vis dėlto, R. Karaliūnas nepraranda vilties ir svajoja, kad ir antrąjį kartą sulauks gerų žinių, jog atsirado jam tinkamas inkstas.
„Pažįstu žmones, kurie sulaukę ir trečio, ir ketvirto inksto. Jie nepraranda vilties, taip padeda ir man jos neprarasti, nes tai, kad buvo vienas nesėkmingas kartas, dar nereiškia, kad nebus antro sėkmingo“, – šypteli vyras.
Nors sako girdintis nerimą keliančią informaciją, kad donorų mažėja, Remigijus nenuleidžia rankų ir tiki, kad kuo daugiau bus kalbama apie donorystės svarbą, tuo dažniau bus pasiryžtama šiam žingsniui:
„Priversti, aišku, nepriversi, gal žmonėms ši tema nėra įprasta, nes paprastai apie tai sužinoma tada, kai jau kažko prireikia.
Bet norisi šviesti, kad organai gali gyventi toliau ir išgelbėti kito žmogaus gyvybę, smarkiai palengvinti gyvenimą.“
