Kalbėdama telefonu Sigita pasakoja, kad žinia apie sūnaus Manto pablogėjusią sveikatą smogė tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Moteris dalinasi, kad iki šio pavasario jos sūnus dirbo Norvegijoje, tačiau kovą sugrįžęs į gimtinę atostogų jis staiga pasijuto prastai.
„Atrodė pavargęs, skaudėjo galvą, o pamatavus spaudimą jis buvo pakilęs. Išsyk užrašėme pas gydytoją. Kovo 15 dieną paėmę kraują, kitą dieną jau buvo paguldytas į Klaipėdos universitetinę ligoninę, o 17 dieną turėjome pokalbį apie gyvąją donorystę“, – pasakoja mama.
Inkstų nepakankamumas
Tuomet ir paaiškėjo, kad prastos sūnaus savijautos priežastis yra 5 stadijos inkstų nepakankamumas. Sūnaus mama pasakoja, kad ligos atsiradimui įtakos galėjo turėti anksčiau prasirgta infekcija, net ir gripas.
Dar ligoninėje šeimai buvo pasakyta, kad nėra kitos išeitis kaip tik keisti sūnaus inkstą. Neprireikus nė vienos dializės netrukus buvo pradėta ieškoti, kas galės tapti inksto donoru:
„Iškart buvo nuspręsta tirti artimiausius penkis žmones. Buvau tirta aš, vyras, jaunesnis sūnus, mano brolis ir mano sesuo. Galiausiai paaiškėjo, kad geriausiai pagal kraujo grupę tikau aš.
Laimei, viskas toliau ėjosi gerai, nes nežinia, kaip būtų buvę, jei būtų paaiškėję, kad dėl tam tikrų dalykų ar ligų negaliu būti donore. Tikriausiai, būtų reikėjo rinktis ar laukti kažko kito…“
Pasiteiravus, kokios emocijos tuo metu apėmė Sigitą, kuomet ši sužinojo, kad sūnui galės padovanoti inkstą, moteris sako net nesudvejojusi, kad gali būti kitaip:
„Nebuvo jokios kitos minties, kaip tik tai, kad organas tiktų ir galėčiau padėti. Džiaugiuosi, kad būtent taip ir nutiko.“
Svarbi operacija
Praėjus porai mėnesių nuo diagnozės, vasaros pradžioje buvo nuspręsta transplantacijos data. Ji buvo paskirta atlikti rugpjūčio 9 dieną. Visą vasarą iki operacijos, pasak Sigitos, jos sūnus jautėsi puikiai, sportavo.
„Tiesiog laukėme operacijos, kad tik viskas greičiau įvyktų ir tiek“, – priduria ji.
Ilgai laukta data atėjo, o ir operacija sėkmingai praėjo. Sigita džiaugiasi, kad nors dar anksti sakyti, kad viskas baigėsi gerai, vis tik laikotarpis po transplantacijos ir jai, ir sūnui buvo lengvas:
„Nebuvo jokių komplikacijų nei man, nei sūnui. Ligoninėje praleidau apie savaitę, o sūnus pabuvęs urologiniame ir nefrologiniame skyriuje – dvi. Viskas ėjosi tvarkingai ir vaistai sūnui tiko. Dabar jam teks kas mėnesį važiuoti į Vilnių darytis tyrimų, o man pasirodyti tik kartą per metus.
Džiaugiamės, kad viskas yra gerai. Beje, gydytojai pradžioje įspėjo, kad gali būti šiek tiek pakitimų pradžioje, kol inkstas perims visą darbą, tačiau kol kas nieko nejaučiu.“
Kalbėdama apie donorystės svarbą pašnekovė dalinasi įžvalga, kad dažniausiai apie ją mažai kas susimąsto iki tol, kol nesusiduria patys. Moteris teigia, kad mintis, jog kažkam kitam gali išgelbėti gyvybę yra kur kas svarbesnė.
„Pabaigai norėčiau padėkoti sūnų operavusiam gydytojui doc. Arūnui Želviui, taip pat mane operavusiam gydytojui dr. Albertui Čekauskui, visam Nefrologinio skyriaus personalui ir vedėjai Eglei Ašakienei bei šiuo metu prižiūrinčiai gydytojai Martai Monikai Janušaitei. Kol kas dar apie tai yra sunku kalbėti, tačiau tariu visiems didžiausią ačiū“, – priduria Sigita.
