Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad Kovarnių dieną senovės lietuviai švęsdavo pasitikdami pavasarį. Kaimui ši diena buvo ypatinga, nes parskrisdavo varnėnai. Šią dieną vadindavo špokų arba varnų diena, o jų parskridimas – pirmieji pavasario požymiai.
„Šią dieną yra laukiama parskrendančių paukštelių, tačiau kiek pastebėjau, kovai pradėjo nebeskristi žiemoti ir vis daugiau jų lieka gyventi mieste.
Kartais šią dieną vadindavo ir „kreivavėžis Kazimieras“, nes jeigu kovo mėnesį dar būna sniego, važiuojant keliu su rogėmis, viena pravėža būna prisisunkusi vandens iš tos pusės, kur šviečia saulė. Todėl viena vėžė atrodydavo tamsi. Šiais metais, toks dienos pavadinimas netinka visiškai, nes sniego nebeliko“, – pasakoja etnologas.
L. Klimka pasakoja, kad ši diena yra ir pavasario laukimo šventė. O šv. Kazimero dienos paprotys – tvarto durų pravėrimas, kad gyvuliukai, kurie tvarte pražiemojo sunkų metą, galėtų suprasti, jog greitai ateis pavasaris.
„Žmonės atidarydavo duris, kad gyvuliai išgirstų paukščių giesmes. Taip pat sakydavo, kad šią dieną nuo varveklio priteka tiek vandens, kad jo gali atsigerti ir žąsinas. Viskas yra susiję su pavasario požymiais“, – pasakoja vyras.
Etnologas teigia, kad žmonės tikėjo – į tvartą patekęs saulės spindulys ir vieversio giesmė leis suprasti, kad pagaliau sugrįžo pavasaris. Tačiau, vieversio giesmė pranašaudavo ir ne itin malonias naujienas:
„Sakydavo, kad jeigu per Kazimierines gieda vieversys, tai reiškia, kad sulauks dar sniego. Kiek paukštelis giedos, tiek ir sniego bus.“
Šv. Kazimiero dienos tradicijos
Kovo 4 dieną kasmet yra švenčiama, kaip L. Klimka sako, kunigaikščio Kazimiero mirties data.
Šiais laikais ši šventė minima itin garsiai ir smagiai, prekiaujant įvairiausiais amatais Kaziuko mugėje. Tačiau, anksčiau tai buvo gedulo data. „Tai yra šv. Kazimiero mirties data, kuomet jis mirė 1484 metais.
Visų šventųjų pagerbimas yra švenčiamas jų mirties datą. Jau nuo XVII a. Vilniuje buvo švenčiamos šio kunigaikščio pagerbimo iškilmės. Tik vėliau šv. Kazimieras buvo paskelbtas visos Lietuvos globėju. Nuo tada šventė tęsdavosi visą savaitę, arba kaip kiti savo – visą oktavą“, – aiškina etnologas.
Pasak L. Klimkos, nuo 1604 metų prasidėjo per šventę ir prekyba įvairiausiais amatais, meduoliais, riestainiais: „Palaipsniui, bėgant metams, iš to išsirutuliojo graži šventė, vadinama Kaziuku.
Daugelyje bažnyčių būdavo atlaidai. O su atlaidais būna ir kermošius, tad iš jo Vilniuje kilo garsioji Kaziuko mugė. Šiai mugei šiemet bus 420 metų.
Kermošius yra toks turgus, kuris lydi bažnytinę šventę. O XIX a. buvo gautas valdžios leidimas prekybinę šventę pratęsti iki 3 dienų. Kitaip sakant, ją padaryti jomarku.
Dabar turime šią šventę kaip tautodailininkų dieną, kai žmonės suveža savo dirbinius ir 3 dienas džiugina vilniečius bei Vilniaus miesto svečius“, – apie šios dienos ypatybes pasakoja etnologas.
Gražių orų teks palaukti
Pirmosios prasidėjusio pavasario dienos kaip niekada džiugino ir šiek tiek šildė saulės spinduliais. Deja, tačiau etnologas Libertas Klimka sako, kad tikrosios šilumos teks palaukti.
„Orų kaitos požymiai rodo, kad bent jau pavasario šiluma į Lietuvą sugrįš ne greitai. Šiluma pasidžiaugėme kelias dieneles, bet visas balandžio mėnuo gali būti vėsokas.
Gražūs orai dar gali aplankyti, tačiau balandžio mėnesį už juos atsiimsime <...> Turėtų būti lietaus, vėsu.
Kovo mėnuo Lietuvoje paprastai būna su prošvaistėmis. Šiam mėnesiui galima pritaikyti patarlę „dieną teška, naktį braška“ – naktys su minusine temperatūra, o dieną temperatūra atšyla“, – pasakoja L. Klimka.
