Klausiau Viktorijos pasakojimo ir man šiaušėsi plaukai – tiek metų teko kęsti psichologinį, fizinį ir finansinį smurtą, bet išeiti iš to negalėjo, nes aplinka kalė į galvą, kad skyrybos yra gėdinga, neva, ką pagalvos aplinkiniai, be to, pati pasirinkai, tai ir kentėk.
Nors ir prireikė laiko, svarbiausia, kad ji nepasidavė ir padėjo tam tašką. Matome tiek baisių istorijų, kai sutuoktinių smurtas baigiasi tragedijomis... Išeiti iš tokių santykių nėra lengva, patikėkite manimi.
„Įsikalkite tai į galvą“
Liūdna pripažinti, bet vis dar tempiamės sovietinį palikimą ir kalame net vaikams į galvas, kad „muša – reiškia myli“,o artimiausi žmonės vietoj to, kad padėtų išsilaisvinti iš santykių su smurtautoju, kiša mintį, kad tik jokiu būdu nesiskirk, juk tokia graži šeima!
Na ir kas iš to, kad gatvėje ar socialiniuose tinkluose matome gražią šeimą, bet nežinome arba užsimerkiame tam, kas vyksta už uždarų durų? Dar baisiau, kai moterys, prabilusios apie smurtą, sulaukia kaltinimų, kad pati kažką darė ne taip ar „pati prisiprašė“.
Ačiū Viktorijai, kad ji išdrįso prabilti ir papasakoti, ką teko išgyventi. Tikiuosi, tai bus postūmis kitoms netylėti ir, svarbiausia, nebekentėti smurto, nes ne taip pažiūrėjo ar neskaniai pagamino valgyti. Nors ir gali nuskambėti juokingai, bet net neįsivaizduojate, kiek moterų dėl tokių smulkmenų patiria smurtą.
Pagaliau nebenusisukime nuo žmonių, prieš kuriuos smurtaujama, ir nustokime ieškoti pateisinimų smurtautojo elgesiui. Nėra jokio pateisinimo kelti prieš kitą ranką. Kol liksime abejingi kito skausmui, tol užsidėsime sau antspaudą, kad palaikome smurtą.
Ir įsikalkite tai į galvą, kad kaltinti smurtą kenčiantį yra labai žema. O jums, moterys, tik noriu priminti, kad skirtis nėra gėda ir kad neturite gyventi su smurtautoju vien dėl to, kad pačios išsirinkote partnerį. Galime klysti priimdami sprendimus, bet nedarykite klaidos pasilikdamos tokiuose santykiuose, nes kuo toliau, tuo sunkiau iš jų pabėgti...
Autorius: skaitytoja Inga
