Nusprendęs pasukti į švietimą, tapo tikybos mokytoju, o dabar vadovauja progimnazijai Šilutėje.
Suabejojo, ar nori tapti kunigu
Pasak Mariaus, meilė bažnyčiai jį lydėjo nuo pat vaikystės. Jis prisimena, kaip su senele eidavo į pamaldas, o vėliau pradėjo patarnauti mišiose, nes jam patikdavo būti bažnyčioje.
„Būdavo ir aplinkinių pavyzdžių, galbūt kunigų paraginimas, sakykim, ir pačios močiutės arba šeimos lūkestis, kad aš būčiau kunigas. Tokiu atveju ir mano mintis kažkaip atėjo, jos nepamečiau ir galiausiai įstojau į kunigų seminariją“, – prisimena Marius.
Tuo pačiu metu Marius buvo įstojęs studijuoti informatiką ir įstojo į seminariją, tačiau pasirinko studijuoti seminarijoje. Pasak jo, informatika buvo kaip atsarginis planas, nes buvo įsitikinęs, kad į seminariją įstoti labai sunku.
„Iš penkto kurso aš išėjau, nes tuo metu buvo ir kitų studentų, kurie pasielgė taip pat. Ta mintis, kad galbūt tai ne mano vieta, turbūt kilo jau trečiame ar ketvirtame kurse“, – pasakoja jis.
Pasak Mariaus, visuomenėje dažnai vyrauja požiūris, kad jei įstojai mokytis, ypač į kunigų seminariją, vadinasi, ir būsi kunigu visą gyvenimą. Tačiau, anot jo, tai yra tokia sritis, kurioje studijų metais gali patikrinti, ar tai tavo pašaukimas.
„Tuo metu reikėjo mokytis šešerius metus, dabar, kiek žinau, jau septynerius. Esmė ta, kad šie metai ir skirti apsisprendimui – patikrinti, ar tau tai tinka, ar ne.
Kadangi dienotvarkė labai griežta, yra nemažai apribojimų, supranti, kad galbūt gyvenimas seminarijoje ne tau. Man tų abejonių atsirado, todėl nusprendžiau nebesimokyti“, – sako jis.
Išėjęs iš seminarijos, vyras jautė, kad nori kažką pakeisti, tačiau nežinojo, ką tiksliai.
„Išvažiavau į Nyderlandus ir keletą metų gyvenau ten. Grįžęs į Lietuvą stojau mokytis į pedagoginį universitetą. Baigiau psichologijos ir religijos bakalauro studijas, o po kelių metų – švietimo vadybos magistrą“, – pasakoja jis.
M. Surplys priduria, kad patekęs į mokyklą suprato, jog mokytojo darbas yra jo kelias. Po kelerių metų tapo direktoriaus pavaduotoju ugdymui, o dar vėliau – jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centro direktoriumi.
Paklaustas, ar niekada nesuabejojo savo pasirinkimu, jis pripažįsta, kad kiekvienas žmogus kartais pagalvoja: „kas būtų, jeigu būtų?“.
„Kadangi vėliau atsirado šeima – žmona, vaikai – galimybė tapti kunigu atkrito automatiškai, nes Lietuvoje tokios galimybės nėra. Tačiau niekada nesigailėjau savo sprendimo“, – priduria M. Surplys.
Darbas su vaikais – prasmingas
Pasak Mariaus, mokytojo gyvenimas panašus į kunigo gyvenimą. Jis teigia, kad jo pasirinkta švietimo sritis buvo artimiausia darbui, kuris primena kunigo veiklą.
„Kadangi kunigas dirba su žmonėmis, o mokytojas – su vaikais, tai šios profesijos turi daug bendro. Pradėjau dirbti tikybos mokytoju, todėl šis darbas buvo labai artimas tam, ką buvau įpratęs daryti.
Vėliau atsirado psichologijos pamokos, žmogaus saugos pamokos ir kitos disciplinos. Darbas su vaikais suteikia daug prasmės“, – sako vyras.
Jis pasakoja, kad dar studijuodamas seminarijoje vasaros metu atlikdavo praktikas.
„Jos vykdavo kiekvienais metais birželio mėnesį. Reikėdavo vykti į parapiją, organizuoti vadinamąsias „katechezes“. Katechezė – tai vaikų mokymas prieš Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą.
Taip pat būdavo įvairios stovyklos, jaunimo dienos. Kadangi aš visada gerai sutariau su vaikais, ši veikla man buvo natūrali ir nesvetima“, – prisimena jis.
Vis dėlto, tapus mokytoju reikėjo išmokti pamokų vedimo struktūrą, ilgalaikį planavimą, tačiau bėgant laikui tai pavyko perprasti.
„Nebuvo kažkokio didelio šuolio nuo vienos srities prie visiškai kitos. Į švietimą įsiliejau pakankamai sklandžiai“, – teigia pašnekovas.
Darbo iššūkiai
Marius pasakoja, kad einant direktoriaus pareigas suaugusiųjų mokymo centre kilo įvairių iššūkių, dažniausiai susijusių su nederamu mokinių elgesiu ir jų išdaigomis.
„Paskui aš perėjau dirbti į Šilutės Pamario progimnaziją, laimėjau konkursą. <...> Esmė tokia, kad pats direktorius tiesiogiai labai mažai dirba su vaikais, todėl tenka dirbti su suaugusiais – darbuotojais, mokytojais. Žinoma, yra ir tėvų interesai, poreikiai bei jų norai“, – pasakoja Marius.
Pasak jo, didžiausias iššūkis šiandien yra pritraukti naujų mokytojų į mokyklą. Lietuvoje trūksta specialistų, o vidutinis mokytojų amžius, anot Mariaus, siekia apie 55 metus.
„Mokytojai, pavyzdžiui, pavasarį pasako, kad nuo kito rugsėjo nebedirbs. Tai iš tikrųjų yra didelis galvos skausmas turbūt visiems mokyklų direktoriams Lietuvoje – iš kur surasti pakaitalą?“ – klausimą kelia jis.
M. Surplio nuomone, ypač sudėtinga rasti tiksliųjų mokslų mokytojų, nes šias specialybes baigia nedaug studentų, o daugelis jų lieka didžiuosiuose miestuose, todėl pasirinkimo regionuose beveik nėra.
„Nebėra taip, kaip anksčiau – kai į konkursą ateidavo septyni kandidatai, o mokykla galėjo atsirinkti geriausią, turintį aukščiausią kvalifikaciją ir daugiausiai patirties.
Dabar realybė tokia, kad jei tik nori būti mokytoju, pasigilinti į šią sritį – ateik ir dirbk“, – situaciją švietimo sistemoje apibūdina Marius.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Ačiū,kad esi šiam pasaulį.Sėkmės gyvenime ir būti toliau laimingu žmogumi.
