Jis – užkietėjęs baikeris, motociklu išmaišęs didžiąją dalį Europos kelių.
Geriausias sprendimas
A.Dirmeikis sunkiai pamena, kada pradėjo ūkininkauti. Darbas ūkyje vyrui visada atrodė natūralus ir suprantamas reikalas. Ūkininkų šeimoje su broliu Albertu augęs Andrius niekada savęs kitoje srityje neįsivaizdavo.
„Nuo mažens sukausi ūkyje. Mačiau, kaip tėvai nuo plyno lauko kūrė savo sodybą, sunkiai dirbo. Man tai visada atrodė savaime suprantamas dalykas. Niekada nenorėjau dirbti samdomo darbo. Iš tikrųjų esu dirbęs ir valstybiniame, ir privačiame sektoriuose, tačiau tai nebuvo pačios geriausios patirtys. Sėdėdamas kabinetuose vis dairydavausi pro langą. Tuo metu atrodė, kad būnant tarp keturių sienų man net oro trūksta“, – dabar jau su šypsena senus laikus prisiminė A.Dirmeikis.
Suvalkietis pasakojo, kad savarankiškai ūkininkauti apsisprendė 2011 metais. Tuomet jis dar pardavinėjo žemės ūkio techniką, tačiau kuomet per javapjūtę norimu laiku darbdaviai jo neišleido atostogų, vyras nusprendė mesti darbą ir visiškai pasinerti į ūkininkavimą.
„Išsiskyrėme gražiuoju. Jie suprato mane, o ir aš nelabai turėjau kito pasirinkimo. Juk tikrai nebūčiau vietoje savęs taip greitai radęs kito žmogaus, kuris galėtų man nukulti javus. Galiausiai viskas išėjo labai gerai – niekada nesigailėjau šio savo sprendimo. Tuomet nesijaučiau savo rogėse, o dabar esu labai laimingas. Nieko nėra geriau, nei dirbti sau. Taip, ūkininko darbas nėra lengvas, čia nemažai iššūkių, bet su viskuo įmanoma susitvarkyti. Sunkiausia, kad žemdirbystėje – itin lėta pinigų apyvarta. Daugelyje sričių investicijos atsiperka per keletą mėnesių, o čia reikia laukti ištisus metus, kol apsisuks ratas. Nieko nepaskubinsi“, – kalbėjo gižietis.
Vyras teigė kartais pasigendantis ir valdininkų palaikymo, kurie neretai ūkininkus tik apkrauna bereikalingais reikalavimais ir draudimais. Ypač Andrių nuvylė buvusio žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko vykdyta politika. „Visi ūkininkai norėtų tik vieno – kad ministras išmanytų savo kuruojamą sritį. Deja, pastaraisiais metais to nebuvo“, – apgailestavo pašnekovas.
Blogesnis nei tikėjosi
Šiuo metu Andrius su tėčiu Algiu ir broliu Albertu dirba apie 260 ha žemės. Maždaug 140 ha iš jų Andrius deklaruoja savo vardu. Trys vyrai puikiai susitvarko turimose valdose. Kadangi propaguoja beariminę žemdirbystę, jiems dar lieka laiko ir papildomiems užsiėmimas. Aplinkiniams ūkininkams jie taip pat teikia įvairias žemės ūkio paslaugas – pradedant purškimais ir tręšimais, baigiant javų ar rapsų kūlimu. Vyrai taip pat turi įsigiję sunkvežimį bei ekskavatorių, todėl norintiesiems padeda ir su šiomis transporto priemonėmis.
Neseniai Dirmeikiai savo ūkyje baigė javapjūtę bei rapsų sėją. Rugsėjo antroje pusėje planuojama pradėti žieminių kviečių sėja.
„Šių metų sezonas nebuvo toks geras, kokio tikėjausi. Pavasarį atrodė, kad metai bus geri, kad pagaliau bus galima atsiskaityti su bankais ir išlįsti iš turimų skolų. Laukai atrodė išties neblogai. Deja, prasidėjus javapjūtei rezultatai nuvylė“, – apgailestavo A.Dirmeikis.
Vyras pasakojo, kad labiausiai nepasisekė su žieminiais kviečiais, kurių šeimos ūkyje buvo pasėta per 160 ha. Vidutiniškai biro vos 5,5 t/ha, o ir jų kokybė nedžiugino – dominavo 3–4 klasė.
„Buvo laukų, iš kurių kūlėme po 8–8,5 t, tačiau tokių plotų pasitaikė labai mažai. Šiemet didžiąją dalį kviečių buvome pasėję į lengvas žemes, be to, turėjome nemažai problemų su žolėmis. Jokie herbicidai nepadėjo su jomis kovoti. Taip pat laukuose pasitaikė nemažai juodų varpų, kurias, matyt, paveikė koks nors virusas. Jose visiškai nebuvo grūdų. Kiek bendravau su kitais ūkininkais, pas juos taip pat šiemet buvo iškilę tokių problemų. Įtariu, kad prie to prisidėjo ankstyva praeitų metų sėja. Šiemet planuoju žieminius kviečius pradėti sėti kiek vėliau – ne anksčiau rugsėjo 15–20 dienomis“, – sakė pašnekovas.
Lietuvoje nereikia
Nepaisant prasto kviečių derliaus, A.Dirmeikį šiemet itin nudžiugino prikultų rapsų kiekis ir kokybė. Per pusšimtį hektarų jų auginęs žemdirbys kūlė 4,2–4,5 t/ha. Tokių gerų metų Andrius nelabai pamena.
„Esu patenkintas ir belukščių avižų derliumi. Lietuvoje jas mažai kas sėja ir beveik niekas nesuperka. Mes šiemet po keleto metų pertraukos vėl pasėjome per 20 ha šios kultūros. Iš tikrųjų investicija į avižas nėra didelė, o kaina – gana aukšta, tad pelnas prilygsta vos ne cukrinių runkelių pelningumui. Tik tiek, kad rasti pirkėjų nėra lengva. Aš pats bendrauju su Lenkijos atstovais. Mūsų šalyje belukščių avižų niekam nereikia, visos jos išvežamos į Vokietiją, Čekiją, Slovakiją ir kitas šalis, kuriose iš jų gaminami dribsniai“, – pasakojo A.Dirmeikis.
Šiais metais vyrą kiek nuvylė ir žirnių derlius, tačiau kadangi investicijos į jų plotus nebuvo didelės, jis dėl to nesuka galvos.
Didžiąją dalį derliaus vyras jau yra pardavęs, namuose laiko tik maždaug ketvirtadalį prikulto kiekio – jį ketina parduoti vėliau. Ūkininkas nuolat seka biržos kainas ir reaguodamas į jas stengiasi parduoti geriausiomis sąlygomis. Tiesa, tai pavyksta ne visada. Pavyzdžiui, šių metų pavasarį grūdų kaina buvo smarkiai pakilusi, tačiau Andrius nespėjo jų parduoti laiku. Kai susiruošė, kaina jau buvo pradėjusi kristi.
Maždaug 500 t šių metų kviečių derliaus vyras yra išvežęs į supirkimo punktus, tačiau kol kas jie palikti saugoti, neparduoti. Andrius viliasi, kad kainos ims kilti aukštyn ir jis galės realizuoti savo prikultą produkciją.
„Kol kas dar laukiu, tačiau tendencijos nieko gero nerodo. Įsibėgėjus rudeniui kreditoriai bei partneriai pradės reikalauti grąžinti skolas, tad greičiausiai nieko kito neliks, kaip tik viską parduoti. Kita vertus, žemės ūkis toks ir yra – su daugybe rizikų, pakilimų ir nuosmukių“, – kalbėjo A.Dirmeikis.
Nuvylė draudimas
Galbūt kiek geresnis javų derlius galėjo būti, jei ne prieš keletą savaičių visą Lietuvą nusiaubusi audra. Ji neaplenkė ir Gižų kaimo gyventojo laukų. Tiesa, didžioji dalis plotų tuo metu jau buvo nukulta, tačiau tie javai, kurie dar buvo laukuose, šiek tiek nukentėjo.
„Manau, kad dėl audros iš hektaro praradau bent pustonį derliaus. Kažkiek nukentėjo ir grūdų kokybė. Aišku, ji ir iki tol nebuvo stebuklinga. Apmaudu, kad draudimo atstovai į mano situaciją pažiūrėjo pro pirštus ir nekompensavo nuostolių. Pasėlius draudžiu jau dešimtmetį. Iki šiol viskas būdavo gerai, tačiau šįkart likau nusivylęs draudikų požiūriu. Šįkart audra nusiaubė visą Lietuvą, tad greičiausiai į bendrovę kreipėsi tūkstančiai ūkininkų, kuriems reikės kompensuoti milijoninius nuostolius. Maniškiai, palyginti, nebuvo dideli“, – kalbėjo žemdirbys.
Nuo kombaino – ant motociklo
Nemaža dalis ūkininkų skundžiasi, kad neturi laiko realizuoti savo pomėgiams, tačiau Andrius tikrai nėra vienas iš tokių. Jis – užkietėjęs baikeris, priklausantis Kauno baikerių klubo „Road Brothers“.
Šiemet vyras motociklu jau buvo išvykęs į keletą tolimų kelionių. Maždaug prieš 15 metų pirmą kartą su plieniniu žirgu nuvykęs į tuo metu atrodžiusią tolimą Latviją, A.Dirmeikis tada negalėjo net pagalvoti, kad vieną dieną nebijodamas maišys kone visos Europos kelius.
Šiais metais Andrius su žmona Diana sukorė maždaug 4 tūkst. km ir pravažiuodami Lenkiją, Čekiją, Slovakiją bei Austriją galiausiai pasiekė Slovėniją ir Italijos Alpių kalnyną.
„Šiemet pirmą kartą trumpam palikome motociklą prie viešbučio ir radome laiko patys kopinėti po kalnus. Žmona net juokėsi, kad pagaliau ir aš pamačiau kalnus, nes paprastai tas, kuris vairuoja, mažai gėrisi gamta, privalo visą laiką koncentruotis į kelią“, – kalbėjo A.Dirmeikis.
Jo teigimu, šių metų kelionė buvo viena įspūdingiausių gyvenime. Vyras pasakojo, kad pasiruošti išvykoms motociklu daug laiko nereikia. Užtenka žinoti, kur nori vykti ir ką ketini pamatyti, o nakvynės vietas paprastai galima užsisakyti jau kelionės metu.
„Neįsivaizduoju geresnės kelionės už važiavimą motociklu. O keliauti dviese su artimu žmogumi išvis smagu. Juk nereikia prie nieko derintis, galima važiuoti, kur tik širdis geidžia. Tiesą pasakius, vairuodamas automobilį pavargstu daug labiau. Turbūt nėra geresnio jausmo, kaip važiuoti keliu, kai į veidą pučia vėjas. Keliaujant motociklu galima labiau mėgautis kvapais, gamtos vaizdais“, – pranašumus vardijo Andrius.
Jis su bičiuliais iš Kauno baikerių klubo „Road Brothers“ taip pat keletui dienų buvo nuvykęs į Vokietiją, o su žmona neseniai motociklu lankėsi Latvijoje.
„Kartais tikrai neįmanoma dėl ūkio darbų kur nors išvažiuoti, tačiau gerai planuojant darbus, galima rasti laiko šeimai bei savo pomėgiams. Man motociklas – neatsiejama gyvenimo dalis. Tikrai ir toliau keliausiu. O kur? Parodys laikas“, – šypsojosi A.Dirmeikis.
