– Neseniai grįžai iš solo turo. Buvo net 30 šou. Ar jautiesi laiminga?
– Šiaip keista, bet labiau apėmę tokios emocijos, kad pagaliau viskas baigta, nes labai sunku buvo, įtempta. Džiaugsmas ateina vėliau, po kokio mėnesio, kai viską suvokiu.
Kol kas sunku suprasti, kas čia įvyko ir kaip čia taip pasisekė, kad viskas susiklostė taip. Yra tik palengvėjimas ir vėlau bus daug poilsio, ko labai laukiau.
– Esi komike trejus metus. Bet per tą laiką tikrai subūrei didelį ratą gerbėjų. Pabandykime prisiminti pačią pradžią. Turbūt buvo nedrąsu išeiti iš darbo biure ir pasileisti tik į kūrybą?
– Iš darbo pilnai išėjau tik prieš metus. Pirmus dvejus metus ir dirbau investicinių bankų kontrolėje ir ėjau į komediją po jo, nes nepavyko uždirbti tiek, kad galėčiau pilnai gyventi tik iš komedijos. Tuo metu miksavau tuometinį darbą dienomis, o vakare rengdavau pasirodymus. Tai socialinio gyvenimo nebuvo, bet įsivažiavau.
Labai norėjau, tikėjau savimi, žinojau, kad dirbsiu ir pasiseks. Žinojau, kad jei paaukosiu laiką su draugais ar su šeima, bet greičiau galėsiu išeiti iš ofisinio darbo ir užsiimti tuo, kuo pilnai noriu.
– Kas labiausiai skatino priimti šį sprendimą ir į ką galėjai remtis, kai buvo sunku?
– Sakyčiau, kad labai palaikė komedijos bendruomenė. Vyrukai laukė, kada ateis mergina ir gerai pasirodys, labai skatindavo, kviesdavo į projektus, filmavimus. Labiausiai tas ir skatino, kad jie prieidavo, pagirdavo, bandydavo padėti iš visų pusių. Po to, su laiku, pradėjo palaikyti ir šeima, ir draugai. Gal iš pradžių jie kažkiek dvejojo, norėjo mane apsaugoti, nežinojo, kaip kas čia vyksta. Ir pačios užsidegimas, didelis noras buvo.
Jaučiau, kad biuras yra ne man, visiškai. Biure irgi „prikolindavau“, bet ten nebuvo ta erdvė, kur žmonės suprasdavo bajerius ir gal net kartais kreivai į juos žūrėdavo. Remdavausi tiesiog į save ir didelį norą būti scenoje.
Būna, klausia, nuo ko pradėti. Tai reikia tiesiog išdrįsti. Turėjau sceninės patirties, jaunystėje daug ėjau į sceną šokti, dainuoti, tai nebebuvo scenos baimės, reikėjo tik išmokti, kaip veikia komedija.
– Kokie buvo pirmieji metai, ar iškart blykstelėjo sėkmė, ar reikėjo daug dirbti?
– Gerbėjų reikėjo sulaukti, bet palaikymą pirmiausiai parodė Justinas Jankevičius. Buvo praėję gal tik trys savaitės po to, kai ėjau į „Open Mic“, atsimenu, tada susipažinome ir jis pasiūlė nusifilmuoti, suvaidinti kasininkę.
Po to pakvietė pas save į tinklalaidę, vėliau Evaldas Jasaitis pakvietė už pinigus pasirodyti Lietuvos moksleivių sąjungos renginyje. Tai pradėjau gauti užsakymus greitai, bet gerbėjų ratui reikėjo laiko. Bet kuo daugiau renginių, tuo daugiau žmonių pamatė.
– Ar tiesa, kad komikui reikia nesijuokti iš savo bajerių ir viską pasakoti rimtu veidu?
– Nežinau, aš tai juokiuosi, man juokinga ir kartais sunku susilaikyti. Man mano bajeriai tikrai juokingi, gal skambės kaip susireikšminimas, bet tikrai. Kam išeina nesijuokti – gerai, bet man nepavyksta. Smagu, kai juokiasi publika ir darau tai su jais.
– Po kurio laiko supratai, kad jau viskas, atėjo populiarumas, sėkmė, pripažinimas?
– Po „Roast'ų“. Buvo Justino Jaručio, gavau galimybę ten pasirodyti ir buvau pirma komikė, kuri pati išsirašė bajerius ir gerai juos sukalbėjau, po to atėjo komentarai, kad buvo gerai. Supratau, kad galiu būti tiek komedijoje, tiek „roast'uose“. Tada atėjo tas suvokimas, kad galiu daugiau.
– Kaip sekėsi priimti dėmesį, kurio padaugėjo tapus komike?
– Po pasirodymų dažnai prieina žmonės nusifotografuoti, gatvėje kartais irgi. Gal dažniau baruose, tada žmonės drąsiau jaučiasi, kai išgėrę, prieina pakalbinti. Niekad neturėjau negatyvaus santykio, prieidavo tik pagirti. Gal per žinutes daugiau būna kažko neigiamo, kai pasislėpę.
Būna sunku, bet bandau susidėlioti, kad taip, nesu geriausia ar juokingiausia, bet gi turėjau vidinių jėgų užlipti ant scenos ir būti juokinga viešai, tas man padeda tvarkytis su negatyvu. Visada būnu pasimetusi, nežinau, kaip reaguoti, nemoku priimti komplimentų.
– Ar keitėsi draugų ratas?
– Taip, susitraukė. Nes, pirmiausiai, nebeturėjau tiek daug laiko. Neturėjau didelės grupės draugų, kadangi daug veiklų, būdavo skirtingi žmonės iš skirtingų sričių.
Be to, kai kurie pasidarė tokie, kurie bandė patraukti per dantį, sakydami, kad „o, pagaliau, mūsų žvaigždė mums skyrė dėmesio“. Pradėjo keistai bendrauti ir man buvo nebemalonu, dėl to ir nutrūko tas ryšys, nes jie ėmė kitaip kalbėti. Susitikimai irgi būdavo ne apie vieni kitus, o bandydavo išklausti apie visokias apkalbas.
Buvo kelios draugės, kurios pašaipiai žiūrėjo į mano veiklą, tai draugystė nutrūko net ir neįpusėjus karjerai. Man nereikia žmonių, kurie mane sodintų. Jeigu nepatinka, gali nepalaikyti, bet kam sodinti, tyčiotis. Dabar atsirado naujų draugų, bet išsigryninau draugų ratą, su kuriais man tikrai smagu.
– O kaip su antrąja puse? Ar turėjai ją, pradėjusi karjerą?
– Neturėjau, buvau kaip tik neseniai išsiskyrusi. Ilgą laiką neturėjau. Net ir laiko nebuvo ko nors ieškotis. O dabar jau prieš tris mėnesius radau antrą pusę Tomą, viskas greitai sulipo ir jau gyvename kartu. Jis mane labai palaiko, kai buvo turas, supranta, kad esu pervargusi, nesijaučiu kalta, kad kartais praguliu nuvargusi visą dieną lovoje. Būna, išveda šuniuką ryte, kad man keltis nereiktų. Jei grįžtu naktį iš pasirodymo, padaro valgyti. Gera turėti šalia žmogų, kuris supranta.
Jis nėra iš komedijos pasaulio. Jis dirba biure.
– Kokia laukia vasara?
– Tiesiog gulėsiu ir miegosiu. Kaip noriu visą laiką miego. Esu pervargusi, nebegaliu, bet pagrinde rašysiu bajerius. Dabar išleisiu naują programą „YouTube“ ir tada jau pradėsiu naują programą, nes noriu nuo gruodžio pradėti. Bus daug rašymo. Nebeliks filmavimų vasarą, tai neišsidalinsiu.