V. Genytė pateko į konkursą vos 6-erių iš jo daugiau nebepasitraukė, o dalyvavo dar 3 kartus. Ji tikina, kad jos draugystė su muzika tęsiasi visą jos gyvenimą – tiek profesine, tiek emocine ir gyvenimo prasmėmis.
„Pagalvojus apie konkursą, užplūsta šventiškos emocijos. Aš „Dainų dainelę“ prisimenu kaip tikrą šventę, o ne tik kaip konkursą. Dainuoti man buvo smagu, linksma, tai buvo didžiulė patirtis“, – šypsosi moteris.
Visada žinojo, kad nori būti scenoje
Kalbėdama apie „Dainų dainelę“, moteris neslėpė, kad tai buvo tik dar vienas ženklas, kuris rodė, kad ji pati turėtų savęs ieškoti scenoje.
„Kiek pamenu save, scena man buvo tarsi savaime suprantamas dalykas, aš ten norėjau būti. Apie jokią kitą profesiją savo gyvenime net nelabai ir galvojau.
Šis projektas man buvo tarsi įkvėpimas, muzikiniame kelyje padėtas pamatas. Tuo metu aš nesuvokiau, kad aš dalyvauju konkurse, kad jis apskritai svarbus“, – tikino moteris.
Visgi nors artimieji vis primindavo ir girdavo mergaitę dėl užklupusios sėkmės ir populiarumo, Vaida tikina vaikystėje žinomumo visai nesureikšminusi ir jo iki galo nesupratusi.
„Tas populiarumas tikrai nebuvo varginantis, vaikystėje tik erzino. Nesuprasdavau, kodėl į mane taip žiūri, kuo aš čia taip nusipelniau, kad iš kitų gaučiau tiek daug dėmesio. Tai buvo mano vaikiškas žvilgsnis į žmones, kurie mane gatvėje atpažindavo, badydavo pirštais“, – teigė atlikėja.
Nesijautė žvaigžde
Visgi dėmesio, nors ir nenoromis, Vaida sulaukdavo visur – net ir iš nepažįstamųjų gatvėje.
„Kartais nutikdavo taip, kad žmonės į mane badydavo pirštais ir sakydavo: „Žiūrėk, „čiunga čianga“ eina“. Tas mane erzindavo, tik nepiktai. Aš buvau vaikas, ir liežuvį parodydavau, nebijodavau ir taip padaryti. Man buvo 6-eri metai, tad vaikui daug kas atleistina.
Šlovės aš tuo metu visai nesureikšminau, tuo metu man atrodė, kad kitaip ir būti negali, nes toks jau buvo mano gyvenimas. Nesijaučiau kažkokia žvaigžde“, – neslėpė pašnekovė.
„Komentarai ilgai tęsėsi, nes 4 kartus dalyvavau projekte. Praktiškai nuo 1980-1988-ųjų metų patyriau tokį aktyvų dėmesį. Paskui pradėjau keistis, suaugti, daug kas manęs jau ir nebepažindavo, nes buvau labai pasikeitusi.
Tik iš pavardės mane visada pažindavo. Jei reikėdavo kam nors duoti pasą, žmonės iškart aikčiodavo, kad aš gi ta mergaitė, kurią per televizorių rodė. Tokia buvo mano patirtis“, – šyptelėjo ji.
Neeilinė patirtis
Visgi moteris dėkoja tiek projektui, tiek artimiesiems už patirtį ir galimybę save išbandyti scenoje nuo pat mažųb dienų.
„Sėkmės „Dainų dainelė“ man tikrai padėjo sulaukti. O tėvai buvo mano gyvenimo vedliai. Mama mane ruošdavo dainavimui scenoje, bet niekada man nediktavo, ko gyvenime siekti ir ko norėti. Jie buvo vedliai, kurie tik skatino mane gyvenime užsiimti muzika.
Paskui aš baigiau muzikos mokyklą, o muzika mano gyvenime atėjo organiškai, aš nieko kito savo gyvenime nenorėjau, tik muzikuoti. Muzika manyje giliai įrašyta. Ir tikrai nesigailiu to sprendimo. Iki šiol savęs nelabai įsivaizduoju kažkokioje kitoje srityje“, – pasakojo ji.
