Luko istorija prasidėjo nuo mažų dienų – pamačius skelbimą, kad populiarus vaikų choras ieško narių, berniuko mama jį nusivedė išbandyti jėgas.
„4-erių buvau labai aktyvus vaikas, daug šnekėjau, o kadangi tėtis muzikavo pats, muzika mano šeimoje buvo artima. Buvo skelbimas, kad popchoras „Abėcėlė“ ieško vaikų, tad mama mane nuvedė į atranką, pamokėles, tada ten puikiai tikau.
Buvau labai charizmatiškas, aktyvus vaikas, vokalo mokytojai tai patiko, ji pradėjo daugiau laiko investuoti į mane, kurti man daineles. Taip viskas žaibiškai ir prasidėjo.
Vardas atsirado tada, kai viena poetė sukūrė dainą „Mažasis rokeris“ ir taip man tas sceninis vardas prilipo“, – šypteli Lukas.
Kritika ir populiarumas
90-aisiais vos ketverių sulaukęs Lukas buvo vienas populiariausių vaikų Lietuvoje.
„Kas liečia pirmuosius metus scenoje, dainavimo pradžią, daugiausia prisimenu tik iš vaizdo įrašų, senų nuotraukų, tėvų pasakojimų. Aišku, vėliau praėjusius koncertus, interviu, apdovanojimus iš televizijos kažkiek prisimenu. Atsimenu labai smagius dalykus ir šiandien džiaugiuosi šia patirtimi“, – neslepia jis.
Nors žinomumas jį užgriuvo netikėtai, būdamas mažas jis iki galo to nesuprato. Visgi apie tai bylojo patirtys, per kurias teko pereiti mokykloje, bendraujant su bendraamžiais.
„Nemeluosiu, to populiarumo buvo daug – viskas vyko žaibiškai greitai, buvo turai per Lietuvą, festivaliai, pokalbių laidos, fotosesijos. Suvokiau, kas yra žinomumas tada, kai iš aplinkos pradėjau sulaukti įvairiausių komentarų. Kai buvau paauglys, pamačiau, kad apie mane komentuoja tiek viešai, tiek į akis, tad galiausiai teko suprasti“, – tikino pašnekovas.
Nors mokyklai sceninė veikla netrukdė, Lukas greitai pradėjo jausti ir kitokį mokytojų, bendraamžių požiūrį į jį.
„Kaip ir šiais laikais, kažkam patinki, o kažkam – ne. Atsiliepimų, komentarų visokių sulaukdavau. Klasiokai, draugai dažniausiai stengdavosi apie tai nekalbėti, buvo ir palaikymo, ir nepalaikymo. Įvairiausių situacijų mokykloje per 12 metų buvo be galo daug. Mane tai užgrūdino, esu užsiauginęs storą odą. Manau, kad tokioje aplinkoje būdamas privalai išgirsti įvairius dalykus, tai yra normali tobulėjimo dalis“, – neslepia atlikėjas.
Jis tik pritaria besidžiaugiantis, kad sunkias gyvenimo pamokas pradėjo mokytis nuo mažens: „Ypač šiandieniniame pasaulyje matant jaunus žmones, augančius tokioje aplinkoje, suprantu, kad vienareikšmiškai būtina išmokti nekreipti dėmesio į tam tikrus dalykus. Norint toliau eiti savo keliu, būtina turėti stiprius šarvus aplink save. Kuo anksčiau tai išmoksti, tuo geriau.“
Nuo scenos Lukas buvo atitrūkęs prasidėjus studijoms Vilniuje. Per tą laiką jis spėjo Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje įgyti bakalauro laipsnį, susirasti darbą, mylimąją, bet galvoje vis kirbėjo idėjos, kaip vėl suvirpinti klausytojų širdis.
„Kai vėl grįžau į sceną, iššūkių tikrai buvo iššūkių. Bet reikėjo vėl prisitaikyti, svarbiausia viską daryti atkakliai, mažais žingsneliais tie sunkumai įveikiami. Nuo muzikos buvau nutrūkęs, bet ji visada buvo mano širdyje – šiandien kuriu, turiu ir privačius renginius savaitgaliais. Šiemet tikiuosi išleisti dar keletą dainų, svarbiausia nesustoti. Kadangi kuriu vienas, truputį lėčiau viskas gaunasi, bet viskas visada įveikiama“, – šypteli Lukas.
Ikoniškas įvaizdis
Vaikystėje Rokerį Luką visi puikiai atpažindavo ne tik iš balso, bet ir iš unikalaus įvaizdžio – galvą puošusios bandanos, tamsių akinukų ir odinio švarko. Nors dabar jis tikina vaikystės įvaizdžio nesivaikantis, džiaugiasi, kad žmonės dar iki šiol prisimena jo išskirtinumą.
„Atsikratyti įvaizdžio nenorėjau, bet mano vaikystės įvaizdis tikrai buvo ikoniškas. Kai tapau paaugliu, keitėsi požiūris, stilius, norai. Šiandien nesikratau to vardo, tik nemanau, kad privalau vaikytis vaikystės. Tegul tai būna tiesiog graži praeitis, o dabar aš stengiuosi daryti naujus dalykus, eiti į priekį. Tas įvaizdis turbūt savaime kažkur vėl išlįs, – šypsosi vyras. – Bet tikrai nespjaunu per petį, didžiuojuosi savo vaikyste ir tuo, ką žmonės prisimena.
Kažkada jaunystėje gėdijausi savo įvaizdžio, stengiausi niekur nesirodyti, kai sulaukiau patyčių ir užgaulių žodžių. bet bėgant laikui pradėjau suprasti, kad mano vaikystė buvo labai graži. Man yra didžiulis pasiekimas, kad dar iki šiol žmonės prisimena tą vaiką, kuris buvo prieš 20 metų.“
Patyčių dėl išvaizdos, sceninio įvaizdžio neretai sulakdavęs atlikėjas neslepia, kad sulaukti pašaipių komentarų yra visai normalu.
„Įprasta, kad visiems tikrai neįtiksi. Užkliūdavo tai per ilgi plaukai, tai jų spalva. Mokykloje ne tik mokaisi per pamokas, bet užsigrūdini gyvenimui. Manau, kad visi su tuo daugiau mažiau susiduria“, – neslepia L. Liepinaitis.
Pažintis su žmona ir tėvystė
Pasirodo, kad vyro ir jo žmonos Oksanos keliai pirmiausia susidūrė dar vaikystėje – jiedu abu dainavo tame pačiame chore, kartu yra pasidarę ir bendrą nuotrauką. Visgi tai jie prisiminė tik užaugę, kai jų keliai susikirto dar kartą.
„Gyvenimas labai įdomiai išsirutuliojo. Šiandien Oksana yra mano žmona, o vaikystėje mūsų vokalo mokytojos buvo geros draugės. Pasirodo, kad netgi esame ant scenos vienas šalia kito dainavę ir turime bendrą nuotrauką.Išsiaiškinom, kad jau nuo ankstyvos vaikystės vienas kitą truputį pažinojome, viskas išlindo tik paskui gyvenime. Mūsų keliai susikirto vėl jau Vilniuje, studijuojant, prieš 9 metus“, – šypsosi jis.
„Prisiminimai apie žmoną iš vaikystės atkeliavo nebent iš nuotraukų, patys nelabai vienas kitą prisiminėme. Buvo labai įdomu pamatyti nuotraukas, išgirsti tėvų istorijas, kurios įrodo, kad mes vaikystėje vienas kitą kažkiek pažinojome. Tokie įdomūs gyvenimo vingiai“, – neslepia atlikėjas.
Pora neseniai tapo tėvais – jiems gimė sūnus, kuriam jie davė Leono vardą. Paklaustas, kaip sekasi būti tėčiu, jis tik šyptelėjo.
„Tėvystė man pats gražiausias dalykas gyvenime, labai to laukiau ir norėjau. Mano gyvenime atsirado naujas turtas, Esu pasiruošęs kovoti su visomis sėkmėmis ir nesėkmėmis. Esu labai laimingas, turėdamas tokią stiprią žmoną, kuri man padovanojo sūnų, – gražiais žodžiais dalijasi jis. – Norint užauginti mažą žmogutį reikia dar labiau stengtis ir mokytis naujų dalykų. Mano manymu, tai vienas sunkiausių dalykų šiame gyvenime.
Jei žmogus to nuoširdžiai nori ir laukia, tėvystė tikrai nebus labai sunki. Kitaip yra tiems žmonėms, kurie tapimo tėvu nelaukia. Aš turėjau puikų pavyzdį iš tėvų ir esu pasiruošęs visiems iššūkiams.“
Nors savo karjerą Lukas pradėjo nuo mažens, jis tikina, kad ir stebės savo sūnaus stipriąsias savybes ir padės joms atsiskleisti su kaupu.
„Visko tikiuosi ir žiūrėsiu, kokiose sferose jis turi pranašumų ir stiprybių. Tas jo savybes ir stengsiuosi išnaudoti. Jeigu jis su manimi kartu galėtų padainuoti, tai išvis būčiau be galo laimingas. Tikiuosi, kad jam talento nepritruks“, – sako vyras.
