K. Busilaitės žinios, kuriomis ji dalijasi su kitomis mamomis, nėra pasiskolintos iš knygų ar seminarų – jas suformavo jos pačios gyvenimo kelias. O tasai kelias buvo išties nelengvas – prieš 14 metų tapusi mama, Kristina nežinojo tokio termino kaip „pogimdyvinė depresija“, tačiau aiškiai pajuto, kad tai, kaip jaučiasi, nėra normalu.
„Atrodo, taip laukiau vaikelio, viskas atrodė lyg stebuklas, tačiau ilgainiui supratau, kad viskas daug sunkiau, nei man atrodė. Jaučiausi beviltiškai – nežinojau, kaip maitinti, kodėl mano vaikas verkia, klausiau savęs, ar jis sotus.
Be to, susilaukusi pirmagimio turėjau labai sunkų žindymą – mano krūtinė buvo po operacijos, tad turėjau stipriai pasistengti, kad nepalūžčiau ir galėčiau toliau tai daryti. Visame šiame procese atsidūriau šoko būsenoje – nesupratau, kas su manimi vyksta“, – prisiminė ji.
Pogimdyvinė depresija nepalaužė
Kaip teigė moteris, nors jautėsi beviltiškai, ji nepasidavė – užsispyrė daryti viską, kad toliau žindytų, o sunkią akimirką prisiminė, kur galima kreiptis pagalbos.
„Prieš gimdymą turėjau „Pradžių pradžia“ mokymus, su specialistėmis buvau užmezgusi artimą ryšį, tad sunkiomis situacijomis skambindavau ir prašydavau patarimų. Tai buvo pagalba, kurią galėjau gauti telefonu, kas prieš 14 metų buvo labai neįprasta. Mane padrąsino, ilgainiui ėmiau pasitikėti savimi, pajaučiau, kad nereikia aklai tikėti giminių, aplinkinių ar net gydytojų patarimais, nes širdis mane veda teisinga kryptimi“, – dalijosi K. Busilaitė.
Tiesa, psichologinės pagalbos moteris neieškojo – juk nuotolinių konsultacijų nebuvo, o ką tik pagimdžiusiai mamai ištrūkti su vaiku atrodė neįmanoma. Tačiau Kristinai padėjo kitas dalykas.
„Psichologiškai mane išgelbėjo poilsis – ėmiau mažiau dėmesio telkti namų švarai ar maisto gaminimui, labiau susikoncentravau į savo pačios higieną“, – pridūrė dviejų paauglių mama.
Savo patirtį perduoda kitoms
Šiandien Kristina konsultuoja kitas mamas ir net yra parašiusi bei išleidusi joms knygą „Kaip stiprinti ryšį su savo vaiku?“ Nors niekada neplanavo tuo užsiimti, kaip sakė pati K. Busilaitė, moterys tarsi pačios ją susirado.
„Ėmiau spręsti savo problemas ir vienaip ar kitaip dalintis jų sprendimo būdais. Savo veiklą pradėjau nuo paprastų vakarų pildant dienoraštį su vaikais. Galiausiai ši tradicija tapo įkvėpimu išleisti „Svajonių kūrėjo“ dienoraštį ir kitoms šeimoms.
Kai tai įvyko, kolega man sakė, kad turėčiau papasakoti žmonėms, kaip viskas atsirado, kaip kuriu ryšį su vaikais. Pradėjau pasakoti apie motinystę ir sunkumus per seminarus, o mamos ėmė į mane kreiptis ir klausti, ar galėčiau pakonsultuoti“, – pasakojo edukatorė.
Kalbėdama apie savo karjeros pradžią, moteris prisiminė, kaip kovojo su vaiko priklausomybe nuo ekranų. Pasak pašnekovės, pradėjus tuo dalytis, daugybė tėvų susidomėjo šia tema.
„Tuo metu dar tik buvo prasidėjęs kompiuterių bumas ir niekas nekalbėjo, kad tai yra blogai. Atvirkščiai, atrodė geras vaiko užimtumo būdas. Tačiau mano sūnus tapo nuo to priklausomas. Ko aš tik neišbandžiau – mėginau riboti, ieškojau pagalbos, daug skaičiau, ėjau į seminarus, bet niekas nepadėjo. Tuomet pradėjau kapstyti savo vidų, dirbti su saviugda. Kai atradau priežastį ir pradėjau savyje keisti dalykus bei priimti vaiką tokį, koks jis yra, viskas pasikeitė, baigėsi ir priklausomybė.
Tai buvo viena stipriausių temų, kuria pradėjau dalytis, daug tėvelių kreipėsi į mane. Supratau, kad tai padeda kitiems, pasidarė labai gera, tad nebegalėjau nesidalinti tokiomis gyvenimiškomis situacijomis. Pačios mamos pastatė mane į poziciją, kurioje esu šiandien“, – tikino ji.
Stebisi visuomenės požiūriu į motinystę
Konsultuodama jaunas mamas Kristina pastebėjo, kad tos problemos, kurios ją pačią kamavo prieš 14 metų, yra itin opios ir šiandien. Anot pašnekovės, šiais laikais moterims netgi sunkiau – šiuolaikinės mamos yra linkę lygintis su tuo, ką mato socialiniuose tinkluose.
„Jos stebi instagramą ir mato gražias fotosesijas, neva viskuo aprūpintus vaikus bei kitas mamas su gėlių puokštėmis ant lovos krašto. Motinystė yra piešiama rožinėmis spalvomis, o juodoji pusė dažnai nutylima.
Bet juk būna ir taip, kad motinos taip blogai jaučiasi, kad ima nekęsti savo vaiko, nebegali žiūrėti, kaip jis klykia. Standartiškai mąstančio žmogaus suvokimu tai atrodo absurdas, bet tai išgyvena dauguma mamų. Kai dalijuosi tuo socialiniuose tinkluose, sulaukiu komentarų, kad tokios motinos net nevertos vaikščioti žeme. Gaunasi taip, kad jei esi mama, neturi teisės jaustis pavargusi“, – apmaudo neslėpė K. Busilaitė.
Kristinos teigimu, visuomenė vis dar yra linkusi manyti, kad mamos turi aukotis, nešti naštą ir nieku gyvu nesijausti blogai.
„Kai pati perėjau visą šį kelią, suprantu, kodėl mano mama buvo tokia, kokia buvo. Ji visada slopino šiuos jausmus, o kai pratrūkdavo, tai jau būdavo blogai. Ji net nesuprato, kas su ja vyksta.
Mes, dabartinė karta, jau galime tai suvokti, atsiranda daugiau sąmoningumo. Bet labai liūdna, kad visuomenė vis dar atmeta tą motinystės pusę, jog mamos taip pat jaučiasi blogai“, – kalbėjo rašytoja.
Giliai įsišaknijusi problema
Kaip teigė Kristina, ši problema nėra susijusi tik su motinyste. Moteris įsitikinusi, kad nemokėjimas priimti savo jausmų yra mūsų visuomenės Achilo kulnas.
„Mes, lietuviai, daug metų buvome mokomi, kad šypsotis ir džiaugtis yra gerai, bet jei tik įvyksta kažkas negatyvaus, reikia tai slopinti, kad tik koks kaimynas nesužinotų. Viešumoje dažnai išgirstu tokių pasakymų, kaip „tik neverk“. Bet juk bet kokioje gyvenimo srityje slopinami jausmai sukelia savęs nepriėmimą, viskas galiausiai pereina į ligas, emocinius šuolius ir žmonės pradeda eiti iš proto“, – sakė paauglių mama.
Mamoms ne visada reikia patarimų
Kristina atskleidė, kad neretai viskas, ko reikia sunkų etapą išgyvenančiai mamai, tėra gražus žodis ar paskatinimas. Rašytojos įsitikinimu, kartais tai yra gerokai naudingiau, nei neprašyta pagalba.
„Kartais man moterys tiesiog parašo žinutę kaip draugei, nes žino, kad nepasmerksiu. Kas kartą parašau, kad nepaisant visko – ji nuostabi mama. Kartais tik tiek ir reikia, tai paskatina moteris nepasimesti, gilintis, nebijoti klausti.
Jei mama turi menkesnę savivertę, visi aplinkinių patarimai gali atrodyti kaip dar vienas akmuo į tavo daržą. Tokiose situacijose patarimai be prašymo veikia kaip peiliai. Geriau paklausti arba tiesiog apkabinti, pabūti šalia, atvežti šilto maisto“, – kalbėjo K. Busilaitė.
Pastebi progresą
Kristina neslėpė apmaudo, kad šiais laikais mamos vis dar neretai jaučiasi vienišos, tačiau tuo pačiu pasidžiaugė, jog žmonių sąmoningumas ir požiūris į motinystę gerėja, atsiranda didesnė bendrystė.
„Tai vyksta mažais žingsniukais, bet vien tai, kad pati dabar drąsiai ir ramiai apie tai kalbu, yra gerai. Anksčiau moterys bijojo kalbėti, neišeidavo iš namų, tyliai kentėdavo, o dabar jau išdrįsta pasakyti. Taigi, progresas vyksta ir jei toliau apie tai kalbėsime bei nepasiduosime, viskas bus gerai“, – šyptelėjo ji.
Mamoms primena svarbų dalyką
Pasiteiravus, ką norėtų pasakyti mamoms, susidūrusioms su pogimdyvine depresija, K. Busilaitė teigė, kad svarbiausia klausyti savo širdies balso.
„Reikia suprasti, kad mamomis tampame pirmą kartą – tai nauja autentiška patirtis ir niekas nepasakys, kokiomis motinomis mes turime būti. Iki šiol sau ir kitoms primenu, kad mamos širdis žino geriausiai. Net ir dabar vaikai manęs kartais klausia, kodėl negali ko nors daryti. Kartais neturiu logiško paaiškino, bet atsakau, kad man taip kužda širdis.
Pati esu susidūrusi, kai net gydytojai liepdavo daryt vienaip, o aš jausdavau, kad čia kažkas negerai ir galiausiai paaiškėdavo, kad mano intuicija neapgavo. Net kažkieno kompetencija ir žinios yra žemiau už mamos širdį.
Bandymas mamoms nurodinėti, mėginti pamokyti nuslopina motinos balsą, ji pasimeta, o kai širdis užblokuojama, tada natūraliai jautiesi blogai. Taigi, klausyk savo širdies ir tu jau esi nuostabi mama. O visa kita ateina su laiku ir pats vaikas parodo, ko jam reikia“, – dalijosi K. Busilaitė.
Susipažinti su K. Busilaitės knyga „Kaip kurti ryšį su savo vaiku“ galite čia
