Mergina iš Viršuliškių, dainavusi „Liepaičių“ chore, Aušrinė Stundytė operinį vokalą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo pas prof. Ireną Milkevičiūtę, vėliau – Leipcigo muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Helgą Forner.
Leipcigo operos teatras tapo pirmąja jos scena, o netrukus savo duris gabiai merginai atvėrė ir garsiausi Europos teatrai bei festivaliai.
– Pirmą kartą Juditos partiją atlikote prieš devynerius metus Berlyne, kaip visuomet „aštriame“ režisieriaus Calixto Bieito pastatyme. Venecijoje teko dainuoti „Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“, kurią inscenizavo dabartinio LNOBT „Traviatos“ pastatymo autorius Fabio Ceresa. Prieš keletą metų atlikote Juditos partiją trilerį primenančiame Zalcburgo festivalio pastatyme, sukurtame garsiojo Romeo Castellucci. Kuri režisūrinė versija pasirodė įdomiausia ir kuo?
– Įsimintiniausia buvo mano pirmoji Judita su režisieriumi C. Bieito. Turėjau puikų, labai intensyvų scenos partnerį Gidoną Saksą. Intelektualiai nieko daug neanalizavome, tiesiog režisierius pasiūlė situaciją: sena pora, kartu nugyvenusi daug metų, atsiduria ant skyrybų ribos.
Ko gero, kiekvienas žiūrovas arba pats išgyveno kažką panašaus, arba stebėjo tai savo tėvų, artimųjų namuose. Septyni B. Bartóko operos kambariai buvo skirtingos vyro išgyventos problemos: alkoholis, depresija, polinkis į smurtą...
R. Castellucci pasiūlyta idėja – irgi apie šeimą, tačiau jis sutuoktiniams pridėjo prarasto vaiko elementą. Vyras savo emocijas užgniaužia ir mėgina gyventi toliau, o moteris to nesugeba, ji kabinasi už mirusio vaiko prisiminimo. Vyras bando ją prikelti, bet poros santykiai kuo toliau, tuo labiau byra... Buvo labai stiprus ir gražus pastatymas.
Režisierius spektaklyje norėjo regėti tik natūralias stichijas – ugnį ir vandenį. Bet nepavyko, nes pasirodė neįmanoma visko sureguliuoti taip, kad mes dainuodami nuo dūmų nedustume ir ugnis mus apšviestų tiek, kiek reikia ir kada reikia. Teko pridėti kelis prožektorius. O vanduo, kuriame braidžiojau, buvo toks šaltas... Zalcburge vasaros apskritai vėsesnės nei Lietuvoje, o toji pasitaikė ypatingai šalta ir lietinga.
Apie F. Ceresos pastatymą Venecijoje daug nekalbėsiu: jis man pasirodė elegantiškas, su šiuolaikiniu scenovaizdžiu, bet be režisūrinės koncepcijos. Scenos partneris buvo tas pats G. Saksas, su kuriuo kartu dainavome Berlyne, todėl tikėjausi, kad bet kuriuo atveju operą ištempsime: juk ir C. Bieito pastatyme daug ką patys atradome. O nepavyko, nes be režisūrinės idėjos buvo nuobodu.
Dar buvo sėkmingas koncertinis pasirodymas Geteborge. Vos dvi pasirengimo dienos ir jokio scenovaizdžio, bet jis ir nėra būtinas – juk tai psichologinė drama. Turbūt didžiausia klaida būtų scenoje vaizduoti tikrą Hercogo Mėlynbarzdžio pilį su tikrais septyniais kambariais.
– Vasarą jūsų laukia dar vienas įdomus pasirodymas Zalcburgo festivalyje, šįkart su Krzysztofo Warlikowskio režisuojama Mieczyslawo Weinbergo opera „Idiotas“, kurią diriguos Mirga Gražinytė-Tyla. Atliksite pagrindinę Nastasjos Filipovnos partiją...
– Taip, labai įdomu, kaip ten bus. Kol kas aišku, kad man teks pagaliau perskaityti „Idiotą“. Anksčiau vengdavau Fiodoro Dostojevskio knygų, nė vienos nesu įveikusi iki galo, nes man jis pernelyg depresyvus: pradėjus skaityti, žudytis norisi. Jaunystėje buvau labai emocionali, dabar jau apsiraminau šiek tiek.
– Bet buvote gera mokinė. Mamos paprašyta, paraleliai su vokalo studijomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavote ir socialinį darbą Vilniaus universitete...
– Ne visai taip. Dėl mamos baigiau manikiūrininkių kursus, kad galėčiau užsidirbti pragyvenimui. O į universitetą stojau, nes tuo metu buvau įsimylėjusi protingą žmogų, šalia kurio jaučiausi visiška idiotė.
Galvojau, kad studijuodama universitete tapsiu protingesnė. Norėjosi išmanyti psichologiją, tikėjausi, kad tai padės geriau suprasti jei ne kitus, tai bent pačią save. Bet stojant į psichologiją reikėjo laikyti matematikos egzaminą, o matematinių jungčių mano smegenyse nėra.
Socialinio darbo ir psichologijos studentų kursai universitete buvo panašūs, mes daug tų pačių paskaitų lankydavom. Taigi aš studijavau psichologiją be matematikos.
– Europoje – neramūs laikai: ką tai keičia jūsų kasdienybėje, operos pasaulyje?
– Tiesiog labiau vertini kiekvieną dieną, kuri yra taikoje. Atsiranda pojūtis, kad viskas gali baigtis staiga, iš mėlyno dangaus. Nebėra naivaus optimistiško galvojimo, kad visą laiką bus gerai. Ir ekonomika pasaulyje tampa sudėtinga. Nors pirmosios taupymo bangos Vokietijos teatruose prasidėjo dar mano studijų Leipcige laikais.
Bėgant laikui, tiesiog pripranti, kad reikalai eina vis blogyn ir taupoma vis labiau. Tokia tendencija. Menas visada būna pirmas, per kurį kerta krizės.
– Kažkada juokavote, kad ruošiatės ankstyvai pensijai...
– Visąlaik ruošiuosi! Tik kad niekas nesiūlo. Mano brangusis juokauja: „Kai susipažinom, sakei, kad už penkerių metų baigsi dainuoti. Praėjo jau dešimt, o pabaiga vis dar už penkerių metų...“
Turbūt laukiu dienos, kada mane nustos kviesti. Bet kuriuo atveju tas laikas savaime artėja... Bet nustojus dainuoti gal likčiau šiek tiek „apspangusi“, nes darbas mane „išspiria“ iš tingumo.
– Neseniai dainavote Toską Londone, Karališkajame operos teatre. Gal ateityje ketinate dažniau grįžti prie klasikinio repertuaro?
– Karjeros pabaigoje neišvengiamai teks pereiti prie antraeilių vaidmenų, reikalaujančių labiau dramatinės, o ne vokalinės parengties. Nes pagrindinėms klasikinio soprano partijoms reikia jėgos, reikia būti jauna ir stipria... Bet tos partijos manęs nelabai domina, nelabai jos ir tinka mano dainavimui.
G. Puccini operos – dar dar, nes jos ekspresyvesnės, nereikalauja paranojiško kiekvienos natos tobulumo. Ten galima „pasidraskyti“, ir tai man tinka. Giuseppe‘s Verdi operose savęs iš viso nematau, o ir publika iš manęs tikisi kai ko kito.
– Po vakarinių „pasidraskymų“ turbūt namuose labiausiai norisi ramybės?
– Siūlyčiau kiekvienam žmogui bent mėgėjiškai užsiimti teatru, kad išgyventų savo tamsiąsias puses saugioje aplinkoje, nieko neskaudindami ir nekankindami, ir taip nuleistų „vidinį garą“. Kuo daugiau teatrų – tuo mažiau smurto namuose.
Prikurčiau saviveiklinių teatriukų ant kiekvieno kampo, kad žmonės po darbo eitų ne tik į fitneso klubus, bet dar ir pavaidintų.
– Girdėjau, jog atsipalaiduoti jums padeda potraukis namų dizainui. Tebegaminate baldus?
– Kaip tik prieš kelis mėnesius išmokau naudotis medžio tekinimo staklėmis ir net nusipirkau jas. Mano ateities planas – nustojus dainuoti, pradėti daryti visokius daiktus, kuriuos savo rankomis įstengia pakelti moteris. Jaučiu tam polinkį ir aistrą, laukiu nesulaukiu tų dienų.
Neturiu ambicijos tapti gera amatininke, man įdomiau keistos formos ir spalvos. Kūryba, o ne restauravimas, kuris paremtas tobulu seno atkartojimu. Beje, ir dainuojant būna panašiai. Nenoriu būti tobula, nes tobulumo siekis sunaikina malonumą ir džiaugsmą.
– Kur šiuo metu yra jūsų namai?
– Gyvenu Belgijos kaime, netoli pasienio su Nyderlandais. Arčiausias sąlyčio su civilizacija taškas būtų Antverpenas, bet ir iki jo reikia gerokai pavažiuoti. Ten, belgiškoje provincijoje, kur namai stovi vienas prie kito, gyvena žmogus, su kuriuo dabar esu kartu. Jis neturi nieko bendra su muzikos pasauliu, netgi visiškai nemėgsta operos. O man – koks skirtumas, kur gyventi, manęs juk namie niekada nėra. Svarbu, kad mano lagaminai kažkur ilsėtųsi.
