Parodoje pristatomi šventieji, atkeliavę tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių.
Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis.
Į renginio atidarymą sostinės Užupyje rinkosi kviestiniai svečiai ir meno mylėtojai.
Septintojoje „Tartle“ parodoje eksponuojama dalis didžiausios pasaulyje viešai prieinamos privačios lietuvių liaudies dailės kolekcijos, o greta jos – itin reti ankstyvieji bažnytinės dailės kūriniai, modernistų, lietuvių dailės klasikų ir jaunosios kartos menininkų darbai.
Parodos salėse kuratorės dr. Skaidrė Urbonienė ir Emilija Vanagaitė sudėliojo fragmentišką pasakojimą, kuriuo pristatomos svarbiausios lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografinės temos: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Ankstyviausi religinės dailės kūriniai iš XVI amžiaus Paroda pradedama nuo vienos reikšmingiausių krikščioniškoje kultūroje temos – Švč. Mergelės Marijos atvaizdų.
Ypatingai reti Lietuvoje du šios parodos eksponatai – tai XVI a. nežinomų dailininkų sukurti tapybos darbai.
Seniausi parodos kūriniai eksponuojami šalia ta pačia tema sukurtų modernių ir šiuolaikinių menininkų darbų.
Pavyzdžiui, ankstyvieji Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdai, tapyti ant medžio plokštės, parodoje derinami su šiuolaikine interpretacija, atlikta aerografu purškiant aerozolinius dažus. Šios chronologinės ir techninės priešpriešos leidžia išryškinti neblėstantį krikščioniškųjų simbolių grožį.
Dievdirbių sukurti dievukai
Pasak lietuvių liaudies meno ekspertės ir parodos kuratorės dr. S. Urbonienės, daugelis lietuvių dailininkų ir kultūros veikėjų jau nuo tautinio atgimimo laikų domėjosi liaudies daile, rinko jos pavyzdžius, piešė, fotografavo.
Pavyzdžiui, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1908 m. rašė, kad lietuvių liaudies dailė „yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas“.
„Susidomėjimas liaudies daile, ypač dievdirbių drožtomis skulptūrėlėmis, dažnai vadinamomis dievukais, tęsėsi ir tarpukariu bei sovietmečiu. Ne vienas dailininkas sukaupė didesnes ar mažesnes liaudies dailės kolekcijas, kuriose vyravo šios statulėlės. Jų ikonografijoje, plastikoje dažnas tapytojas, grafikas ar skulptorius ieškojo idėjų, motyvų, plastinių sprendimų“, – pasakoja S. Urbonienė.
Parodos akcentai – Rūpintojėlis ir Jėzus Nazarietis
„Tartle“ steigėjas kolekcininkas Rolandas Valiūnas pastebi, kad nors apie vieną ar kitą šventąjį visi esame kažką girdėję, tačiau žinome ne visas įdomesnes detales.
Pavyzdžiui, tarpukariu buvo nuspręsta, jog būtent Rūpintojėlio figūra reprezentuos Lietuvą užsienyje. Nors būta ir kritikuojančių tokį sielvartingą pasirinkimą, tačiau galiausiai 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje būtent ši figūra atkreipė visų dėmesį ir tapo to laiko Lietuvos simboliu.
Pagal skulptoriaus Juozo Mikėno projektą sukurta ąžuolinė Rūpintojėlio skulptūra buvo beveik 3 metrų aukščio. Šios skulptūros nuotrauką galima pamatyti parodoje.
Taip pat čia galima susipažinti su dešimčia Jėzaus Nazariečio atvaizdų, kurių prototipas – 1,90 metrų aukščio Jėzaus Nazariečio statula, stovinti Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kuri yra lankoma miestiečių bei miesto svečių. Bet ar žinote jos atsiradimo istoriją?
„Pirmiausia ji priklausė Sapiegų funduotai Vilniaus trinitorių Jėzaus Nazariečio bažnyčiai. Dar statant šventovę 1700 metais, Romos trinitoriai užsakė bei į Vilnių išsiuntė jos didžiajam altoriui skirtos statulos galvą ir rankas. Pats statulos korpusas buvo sukurtas jau Vilniuje. 1864 m. caro valdžiai uždarius Antakalnio trinitorių vienuolyną ir bažnyčią, Jėzaus Nazariečio statula buvo perkelta į gretimą Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią“, – istorijos puslapius praskleidžia kolekcininkas. Šalia liaudies dailės – šiuolaikinių menininkų interpretacijos
Parodos kuratorė menotyrininkė E. Vanagaitė išskiria parodoje esančią eksponatų įvairovę.
„Ekspozicijoje žvilgsniais susitinkantys liaudies meno ir atitinkamų temų profesionaliosios dailės kūriniai nurodo į nors ir iš skirtingų intencijų sukurtas, tačiau aktualiomis išliekančias krikščioniškąsias temas, simbolius. Toks sugretinimas mums leidžia palyginti kaip tas pačias ikonografines temas perteikė savamoksliai liaudies meistrai ir kaip jas interpretavo ir vis dar interpretuoja profesionalūs dailininkai“, – kalba menotyrininkė.
Pavyzdžiui, liaudies dailės motyvai tokiems išeivijos dailininkams kaip Vytautui Ignui, Antanui Mončiui ar Pranui Domšaičiui padėjo išryškinti lietuvišką tapatybę.
Sovietmečiu religine tema dailininkė Albina Makūnaitė, dailininkai Augustinas Savickas ir Leopoldas Surgailis kūrė „į stalčių“, darbų neeksponavo viešai, nes dažnai juose išreiškė ne tik savo religines nuostatas, bet ir tam tikrą pasipriešinimą sovietinei ideologijai.
Tuo tarpu šiuolaikinių menininkų Kazimiero Brazdžiūno, Viltės Čepulytės, Jono Gasiūno, Emilio Benedikto Šepučio žvilgsnis į krikščioniškuosius simbolius daugialypis – vaizdas matomas ir kaip galimybė eksperimentuoti, įžvelgiamas ir jau per amžius susiformavęs simbolinis svoris, ir galimybė tuos įvaizdžius desakralizuoti savo drobėse.
Lankytojai gali pamatyti daugiau nei 150 kūrinių, parodos pagrindas – eksponatai iš gausios „Tartle“ kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami darbai ir iš kitų privačių rinkinių.
Keletą eksponatų parodai paskolino dr. Jaunius Gumbis, Ramutis Petniūnas, Skaidrė Urbonienė, Mindaugas Vanagas, aukciono namai „Ars Via“, MO muziejus, „The Rooster Gallery“. Paroda norima ne tik praskleisti šią privatumo užsklandą, bet ir pabrėžti nedingstantį menininkų norą kūryboje naudotis krikščioniškais atvaizdais bei kolekcininkų siekį turėti juos sau tarsi devocionalijas.
Architektūriniai parodos sprendimai
TARTLE direktorė Jurgita Semenauskienė sako, kad jau ne pirmus metus kuriant parodos architektūrą prioritetas teikiamas tvariems sprendimams: „Mūsų centras – vienas iš iniciatyvinės grupės „Muziejai prieš klimato kaitą“ steigėjų, todėl stengiamės pernaudoti ankstesnėse parodose naudotas medžiagas, kad šios neiškeliautų į šiukšlyną. Esame dėkingi parodos architektei Sigitai Simonai Paplauskaitei, kuri labai kūrybiškai panaudojo parodose jau „dirbusius“ statybinius blokelius.“
Parodos lankymas prasidės š. m. birželio 11 d. Paroda veiks iki kitų metų gegužės.
Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ saugoma jau daugiau nei 20 metų formuojama, viena didžiausių privačių meno kolekcijų Centrinėje Europoje.
Kone 8 000 įvairių objektų apimančią lituanistinę kolekciją sudaro tapybos, skulptūros, istorinės ir meninės grafikos darbai, senieji LDK žemėlapiai, knygos ir kiti spaudiniai, išleisti iki 1905-ųjų, taip pat auksakalystės pavyzdžiai, fotografijos ir įvairūs istoriniai artefaktai.
2018 m. atidaryto muziejaus parodose Lietuvos praeitis, socialinis, politinis ir meninis kontekstas pristatomas per dailės kūrinius ir kitus vizualiuosius šaltinius.
Muziejuje nuo atidarymo jau apsilankė per 20 tūkst. svečių.
