Iš Lazdijų kilusi Eglina Aleksandravičiūtė, pakerėjo žiūrovus ir teisėjus šokiu ant stulpo. Šokėja pasakoja, kad jos talentas reikalauja daug pasiruošimo, o repetuojant neišvengiama skausmo.
Eglinai pasirodyme padėjo jos sesuo. „Ačiū už šį žanrą, tai yra originalu. Jūs viską apipavidalinote gera muzika. Iš šio vakaro pasirodymų jūs turėtumėte keliauti į superfinalą“, – sakė M. Mikutavičius.
Sunki pradžia
Mergina prisipažino, kad tokio rezultato nesitikėjo: „Numaniau, kad mane palaikys, bet tokia baigtis buvo netikėta staigmena.“
Šokiais ant stulpo mergina pradėjo užsiiminėti prieš septynerius metus: „Kaip ir daugelis „pole“ šokėjų, šią šaką atradau žiūrėdama vaizdo įrašus „Youtube“ platformoje.
Mane visa tai sužavėjo, todėl ėmiau ieškoti žmonių, kurie moko šios veiklos. Iki šiol esu susirgusi šia sporto šaka, nuo vaikystės labai mėgau sportuoti, mokykloje žaisti kvadratą, tinklinį, aktyvią veiklą.“
Iš pradžių, Eglina buvo iš tų pavyzdžių, kuriems sekėsi sunkiau: „Pradėjus mokytis buvau po traumos, nesportavau pora metų, todėl be fizinio pasirengimo buvo labai sunku.
Dažnai slysdavau, sukdavosi galva, atsimenu, po pirmų treniruočių valgydavau sausainius, nes buvo labai bloga. Pradžioje galvojau, kad visgi ne ten pataikiau ir ši veikla ne man, bet vėliau išmokau, pradėjo sektis, atsirado motyvacijos eiti pirmyn.“
Į „Lietuvos talentus“ šokėja nusprendė ateiti visai netikėtai: „Pastebėjau per televizorių reklamuojamas atrankas, pasitariau su šeima ir užpildžiau anketą. Viskas įvyko labai spontaniškai. Norėjau, kad žiūrovai pamatytų kitokią „pole dance“ pusę, kad šia veikla gali užsiimti ir vaikai.“
Šoka ir artimieji
Mergina juokėsi, kad artimuosius taip pat skatina užsiimti šia veikla: „Kai sesuo atsikraustė gyventi į Kauną taip pat susidomėjo šia sritimi, vėliau prisijungė ir mano vaikinas, o galiausiai visi trys įkūrėme šokių studiją „Viperą“.“
Eglina džiaugiasi, kad didelių traumų jai neteko patirti, tik dažniausiai susiduria su nubrozdinimais ir mėlynėmis: „Kartais kūnas pavargsta nuo didelio krūvio, jei ruošiuosi varžyboms ir būnu suinteresuota, negailiu savęs, o vėliau būna rimtesnės pasekmės.“
Šokėja į šokius ant stulpo žiūriu kaip į sportą, o ne šokio kryptį: „Pasirodydama rodau kuo mažiau kūno, stengiuosi atrodyti kukliai ir estetiškai. Esu net sulaukusi vaikinų komentarų, kad nėra į ką žiūrėti, nes rengiamės kaip iš 80-ųjų.
Kai žmonės pamato stulpą – kyla įvairiausios nuomonės, tačiau, kai pamato, ką aš darau – visos išankstinės nuomonės dingsta.“
Eglina ateičiai turi daug planų: „Šiuo metu dalyvaujame varžybose, neseniai Latvijoje laimėjome pirmąją vietą. Prieš mėnesį Lenkijoje užėmiau antrąją vietą. Kadangi treniruoju vaikus, planuoju ir juos siųsti į varžybas.
Vaikai mokosi gimnastikos, plastikos, yra orientuoti atlikti tik sporto elementus. Mūsų treniruotės mažai skiriasi nuo gimnastikos treniruočių.“
