Naujienų portalui tv3.lt vedybų planuotoja atskleidė vestuvių šventės užkulisius bei papasakojo, kuo ypatingas buvo šios vasaros sezonas.
Vedybų planuotoja pasakojo, kad ši vasara darbo prasme buvo kaip niekuomet sėkminga. „Šis vestuvių sezonas – vienas iš puikiausių per visą mano karjerą. Buvo labai įdomių vestuvių – tiek juodų, tiek baltų. Juodos vestuvės buvo ypatingas iššūkis. Tačiau visos šventės buvo nepaprastai gražios, o nuotakos – žavios ne tik savo išvaizda, bet ir vidumi“, – su šypsena kalbėjo ji.
Žinoma moteris džiaugėsi, kad laikui bėgant keičiasi ir lietuvių požiūris į vestuves – žmonės nori kokybiškos, įsimintinos šventės. „Kokybė pagaliau ateina ir į mūsų namus, mūsų šventes – dėl to labai smagu. Maisto gausa tikrai nebėra aktuali, nors mes, lietuviai, pavalgyti tikrai mėgstame, ir aš visąlaik esu už tai, kad ant stalo būtų nors kažkiek užkandžių. Tačiau dabar žmonės nori gražiai išpuoštos šventės. Ne degtinės kiekis valdo šventę – dabar jaunavedžiai nori kažko labai įsimintino“, – apie pokyčius kalbėjo Kristina.
K. Kaikarienė pabrėžė, kad didelę reikšmę jaunavedžiai šiais metais skyrė ir bažnyčiai – ši dalis tapo svarbiausia. „Dabar žmonės nori mišių, renkasi kunigą, kuris gražiai kalba. Ir tai nėra kalba apie madingą žmogų – jie nori klausytis to, ką girdėjo mišiose ar kursuose“, – darbo užkulisius atskleidė ji.
Vedybų planuotoja pabrėžė, kad nors lietuviai į vestuves ir nepradėjo investuoti daugiau, pokyčių tikrai yra. „Poros savo biudžetą ėmė skirstyti kitaip. Jeigu anksčiau pagrindinis dalykas būdavo maistas ir gėrimai, dabar nugali gėlės, muzika, geros šviesos, kokybiškas garsas. Žmonės linksta link teisingo šeimyninio šou“, – pasikeitimus įvardijo ji.
Nepaisant to, kad K. Kaikarienė turi sukaupusi didžiulę vestuvių organizavimo patirtį, paklausta, ar dar per šventes nubraukia ašarą, ji šypsosi: „Kiekvienąkart. Pirmą kartą tada, kai paleidžiu nuotaką su tėčiu ir mama – dažnai stengiuosi įkalbėti, kad mergaitę prie altoriaus lydėtų tėvų pora. Tada nubraukiu net ne vieną ašarą. O po to apsiašaroju 12 valandą, kai dieną vainikuojame kažkokiu gražiu akcentu. Tada jaučiu, kaip ta pora tau tiesiog šoka ant kaklo iš dėkingumo. Už tas akimirkas galiu atiduoti viską.“
