Inga Valinskienė pasidalijo pasakų knygos rašymo idėja su naujienų portalu tv3.lt.
Pasak jos, kol kas knyga yra tik brendimo laikotarpyje.
„Bet turbūt apie tai kažkur jau spėjo užsiminti mano mylimas vyras, – juokėsi ji, nustebusi, kad apie pasakų knygą buvo prabilta viešai. – Esu iš tų, kurie tokias idėjas saugo iki tol, kol jos įgauna kokį nors apčiuopiamą kūną ir iš anksto kalbėti apie tokius dalykus nelabai mėgstu. Klausytojai, skaitytojai, jau turi vertinti rezultatą.“
Mamos dėkoja Ingai už svarbų dalyką
Ingos santykis su pasakomis – jau labai senas. Iki šiol už jų įgarsinimą dainininkei dėkoja mamos, kurios įrašus leisdavo savo vaikams.
„Net nepamenu, kada įgarsinau savo pirmąsias pasakas, bet jos pasklido.
Šis momentas dėl mamų, iš kurių girdžiu komplimentus, man yra labai mielas ir mielesnis dar ir dėl to, kad įgarsinusi pasakas jau net buvau pamiršusi apie šį faktą. Gyvenime yra daug dalykų, bet smagu girdėti, kad jos nemirė ir gyvuoja.
Pasirodo, daug mamų ir tėvų duoda tas pasakas klausyti savo vaikams. Gal taip buvo ir prieš keliolika metų kai aš tai pradėjau daryti, gal taip yra ir iki šiol.
Šis dalykas mane džiugina ir kelia tam tikrą pasididžiavimą savimi, kad šis darbas yra reikalingas“, – naujienų portalui tv3.lt kalbėjo I. Valinskienė.
Ji retoriškai klausia: „Jei galiu įgarsinti pasakas – kodėl gi aš negaliu jų rašyti? Tai juk nebus pirmasis mano bandymas.“
Pirmasis buvo jos romanas su Andriumi Tapinu. Tačiau kūryba vaikams reikalauja dar didesnės atsakomybės, teigė pašnekovė.
„Nepasakyčiau, kad tada buvo lengviau. Dabar pradėjusi svarstyti apie pasakų idėją suprantu, kad kartais buvo paprasčiau kurti suaugusiems negu vaikams.
Dalykai vaikams reikalauja subtilių rėmų, daug ko negali daryti, rašyti, turi atitikti tam tikrus reikalavimus, kad bent jau vaikų psichologų atžvilgiu tiktų vaikams, jų netrikdytų, neišmuštų iš vėžių, nekeltų netinkamų klausimų. Tai yra darbelio. Bet jeigu aš vis tiktai pasiryžiau, tai jau imsiuosi šio reikalo.
Kol kas tai yra visiška pradžia, bet turiu terminus, kada privalau parašyti visas pasakas. Net neįsivaizduoju, kiek jų bus, bet čia net ne kiekis svarbausias“, – šypsojosi Inga.
Nori rašyti svarbia tema ir jautriai
Pirmoji pasaka jau yra, ji jau gyva. Kaip pasakojo I. Valinskienė, galbūt tai bus pasakų serija ta pačia tematika.
„Labai norėjau parašyti pasaką, paremtą visiškai tikra istorija apie tai, kas man svarbu, apie benamį parsigabentą iš Kipro šunį. Norėjau paversti visą istoriją pasakojimu šuns lūpomis, būtent šuns istoriją.
Tai nebus žmogaus pasakojimas apie šunį, bus šuns pasakojimas apie save. Visi dalyvaujantys pasakoje veikėjai yra tikri, mano matyti, su jais yra praleista kažkiek laiko.
Pradžia yra tokia todėl, kad gyvūnų tema man yra labai svarbi ir skaudi. Taip jau nuo seno.
Mūsų namai turėjo jau keletą beglobių gyvūnų, iš jų yra ir jau išėjusių anapilin. Dabar jie yra pilni kitų priglaustukų. Beglobių gyvūnų tema man yra labai svarbi, turbūt dėl to ir norisi tai daryti, ir lengva. Juk visada lengva daryti tai, ką stipriai jauti“, – tikino ji.
Ingai, kaip sakė, būtų labai smagu, jei jos pasakojimai jautrintų vaikus.
„Man nebūtų įdomu kurti atraktyvių, žaidybinių pasakų, kur viskas faina, vyksta, kažkas su kažkuo žaidžia, kažkas kažkam draugiškas, kažkas – nelabai. Norisi truputį gelmės, kurią labiau jaučia suaugusieji ir tam tikra forma ją perteikti mažiesiems, kad jie skaitydami ar klausydami, nesvarbu, norėčiau, kad jiems kiltų klausimų apie tai, kodėl taip vyksta šiame pasaulyje ir kad ne visi dalykai yra labai faini ir geri.
Neabejoju, kad dauguma žmonių, kurie rašo pasakas, sau kelia tokius uždavinius. Tai, ką rašai, turi vaiką paliesti kažkokiu kampu, kažkokias jo stygas, jo domėjimąsi dalykais, reikalais, aplinka“, – kalbėjo Inga.
Kaip teigė, jai labai gaila, kad tėvai vaikų suvokimą gadina nuo mažų dienų, skatindami bijoti visų gyvūnų, sakydami, kad jie yra pikti, nešvarūs, galintys nuskriausti, kad su jais nereikia prasidėti.
„Dėl to labai pikta. Jei aš rašau apie gyvūnus, tai mano užduotis yra perteikti, kad iš tikrųjų taip nėra. Gyvūnai yra gėris. Ir ne tik tie, kurie nupirkti brangūs. Visi – absoliučiai. Ar tai būtų katinas, ar paukštis, ar šuniukas. O ypatingai jie nusipelno užuojautos ir gero santykio, jeigu jie yra nuskriausti, pamesti, išmesti ir niekam neįdomūs.
Galvoju, kai sau keli tokią užduotį, tai lengviau ir rašosi. Nežinau, ar visos pasakos šioje knygoje bus apie gyvūnus, dėl to ir nelabai daug noriu apie tai kalbėti. Žinot, kaip kartais būna su įkvėpimu. Vakare ateina idėja, o kitą vakarą jau dalykas yra pateiktas. O kartais būna, kad jokia idėja į galvą neateina pusę metų. Jei spaustum iš savęs, nieko neišeitų. Čia kaip su dainų rašymu. Gali jas rašyti kasdien, bet juk tiek kūrybingumo turbūt turi tik genijai. Reikia leisti sklandyti įkvėpimo fėjai, kai kurių momentų reikia išlaukti“, – šypsojosi pašnekovė.
Yra buvę momentų, kai pasaką Inga kūrė čia ir dabar.
„Taip darau ir su savo anūke. Nežinau, kiek jos būna sėkmingos, bet taip, žodžus ir mintį galima kurti eigoje, be jokios abejonės, tai yra labai smagus dalykas. Kartais pasijuoki iš savo fantazijos ar fantazijos trūkumo“, – juokėsi ji.
Ši pasakų knyga bus išleista popieriniu formatu, bet, be abejonės, visos pasakos bus įgarsintos. Taip pat jau su dailininku sutarta dėl iliustracijų. Knygą planuojama išleisti iki Kalėdų.