Jau 24 metus vienas kelyje praleidžiančio D. Pankevičiaus sąskaitoje – jau 194 valstybės statusą turinčios šalys. Jam pavyko patekti ir į mažai turistus įsileidžiančias šalis, tokias kaip Somalis, Eritrėja, Uzbekistanas ar Saudo Arabija.
Su užkietėjusiu keliautoju bendravome jam esant Indijos vandenyno skalaujamoje, Prancūzijai priklausančioje Majote saloje. Vyras tuo metu rengėsi vykti į Reunioną.
„Mano visas gyvenimas – kelionės. Kelyje aš visą laiką, tik kartais grįžtu trumpam į Lietuvą, kai reikia pasikeisti pasą. Jis greit prisipildo antspaudais. Tuo pačiu atsiranda puiki proga aplankyti savo artimuosius ir draugus.
Priešpaskutinė kelionė truko 9 mėnesius, kurios metu lankiau pačias atokiausias Ramiojo vandenyno salas, ten gyvenančias įvairausias egzotines buvusių kanibalų gentis. Paskui persikėliau į Aziją ir galiausiusiai į Afriką. Pase nebebuvo laisvos vietos, tad šią vasarą grįžau į Vilnių. O po mėnesio vėl leidausi į kelią. Dabar tikėtina, kad daugiausia laiko praleisiu Afrikos žemyne. Aš nemėgstu pernelyg planuoti savo asmeninių kelionių, mėgstu laisvę.
Tad jei ryt prabudęs sugalvosiu, kad aš vėl noriu grįžti į Ramiojo vandenyno salas, aš taip ir padarysiu. Manęs laikas niekada nespaudžia ir mano kelionių kryptims niekas nedaro įtakos. Tik aš pats“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo pašnekovas.
Danas neslepia, kad ilgai nemėgsta užsisėdėti vienoje vietoje, tad keliaudamas stengiasi pamatyti ir aplankyti kuo daugiau vietų.
„Skiriu laiko miestui, kaimui ar kitai vietai tiek, kiek reikia viską apžiūrėti. ir keliauju į kitą vietovę. Aš nuolat judu, nes noriu pamatyti, pažinti ir patirti kuo įmanoma daugiau.
Mėgstu, kai vaizdas nuolat keičiasi prieš akis. Tik apsistojęs genčių kaimuose aš ilgiau pagyvenu, kartais ir savaitėmis. Nes reikia laiko, kad vietos žmonės prie manęs priprastų ir laisvai jaustųsi. O aš turėčiau užtektinai laiko susipažinti su jų gyvenimo būdu“, – teigė vyras.
Kelyje jau kone 24 metus gyvenantis Danas tikina ateityje neplanuojantis nustoti keliauti. Net ir praeityje įvykę gyvenimo pokyčiai neužgesino jo tikrosios keliautojo dvasios.
„Keliauti pradėjau visiškai atsitiktinai, niekada apie tai net nesvajojau, nes nežinojau nei vieno žmogaus kuris keliautų. Praeityje tai tikrai nebuvo įprastas dalykas, kaip kad šiais laikais. Perskaičiau straipsnį popieriniame laikraštyje, kaip kažkoks vaikinas iš užsienio traukiniu nuvažiavo iš Maskvos net iki Pekino.
Buvau labai nustebęs, kad dar ir taip įmanoma padaryti. Užsimaniau ir aš tokią kelionę turėti. Bet beplanuojant atsidūriau Singapūre ir iš ten tik sausuma grįžau namo. Tai buvo tokia įdomi kelionė, per tiek daug šalių ir kultūrų. Viskas man buvo visiškai nauja – nuo maisto, žmonių, gamtos ir gyvūnų. Grįžęs namo išbuvau tik du mėnesius ir išvykau pusmečiui į Indiją. Tai nuo to laiko niekada jau ir nebesustojau“, – apie kelionių pradžią užsiminė jis.
Daug įspūdžių palikusi uždara šalis
Visai neseniai vyras lankėsi itin uždaroje ir mažai turistų tyrinėtoje Afrikos šalyje Eritrėjoje. Nors ir ten nuvykęs jis nežinojo, ko reikėtų tikėtis, šalis jį maloniai nustebino.
„Pasaulio spaudoje daug paviršutiniškumo ir sutirštintų spalvų, o tikrąjį gyvenimą pamatai tik nuvykęs“, – šypteli jis.
„Eritrėja labai uždara ir daug metų neįsileisdavo jokių turistų. Tad nebuvau tikras, ar pavyks ten atsidurti, bet man šiuo klausimu sekasi. Sugebu prasmukti ir į pačias uždariausias šalis, ar net tas, kurios oficialiai net neišduoda turistinių vizų.
Atvykus mane iškart nustebino švara gatvėse, ramybė ir saugumas. Aš naktį sugalvodavau išeit po miestą pasivaikščioti su fotoaparatu rankose. Net menkiausių problemų nebuvo. Praeidami žmonės besisveikindami rankomis mojuoja. Nors šalyje gyvena kiek virš 5 milijonų žmonių, bet net sostinės gatvės beveik tuščios, tik savaitgaliais čia daugiau žmonių pamatai“, – apie šalies vidų ir pirmąjį patirtą įspūdį pasakojo pašnekovas.
Eritrėja – buvusi italų kolonija. Šalyje iki šiol yra išlikę daug itasliško stiliaus pastatų, vilų, netgi art deco architektūrinių statinių. Vis dėlto daugybė pastatų Eritrėjoje – apleisti, sugriauti ar neatstatyti po karo.
„Vaikščiodamas gatvėmis jaučiausi lyg nusikėlęs bent 50 metų atgal. Seni automobiliai, sena maisto gaminimo įranga restoranuose. Viskas išties labai sena. Moterys iki šių dienų vaikšto pasipuošusios tradicinėmis šukuosenoms bei apdarais.
Bet vienas dalykas man kėlė nuostabą – interneto ryšys. Jis toks prastas, kad manau, blogesnis yra tik vienoje Azijos šalyje, kuris tiesiog net nėra prieinamas paprastiems šalies gyventojams. Norint pasinaudoti šiuo ypač lėtu internetu, kuriuo gali siųsti „Whatsapp“ žinutes ir dar kartais elektroninius laiškus, turi keliauti į interneto kavines. Susimoki už tam tikrą laiką, jungiesi savo įrenginiu prie kavinės ryšio ir bandai tą žinutę išsiųsti.
Eritrėja mano labai patiko, tikras šių metų atradimas. Žinoma, aš žmonių gyvenimą vertinu tik keliautojo akimis, nejaučiu tų povandeninių srovių.
Laiko veltui aš ten tikrai neleidau, susipažinau su reikiamais valdžios atstovais ir sutariau, kad visi keliaujantys su manimi 100% gaus turistines vizas. Tad už kelių mėnesių organizuosiu ten grupinę kelionę po vieną iš uždariausių Afrikos šalių“, – apie ateities planus užsiminė D. Pankevičius.
Visai neseniai, vykdamas į vieną skurdžiausių šalių, Afrikoje esantį Nigerį, vyras patyrė ir neeilinę kelionę. Nuvykus ten prasidėjo karinis perversmas – buvo nuverstas šalies prezidentas, o šalis atsidūrė armijos gniaužtuose.
Įvedus nepaprastąją padėtį, sutriko tierk vizų išdavimas, tiek išvykimas iš šalies – vyrui teko ieškoti išeičių, kaip išvykti iš šalies.
„Pažįstamų Nigeryje pagalba gavau specialų raštą, leidžianti man išskristi. Nieko nelaukęs išskridau į Etiopiją, kad galėčiau jų avialinijomis per pusę Afrikos skirsti į Nigerio sostinę. Atvykus į oro uostą ir pateikus tą specialų raštą, man buvo leista likti šalyje.
Bet pasą pareigūnai pasiėmė. Pranešė, kad jį grąžins tam tikroje įstaigoje, kurioje dedami vizos antspaudai. Pasą paėmė ir grąžino lygiai po savaitės. Aišku, tai sugriovė ir mano planus, nes be paso nelabai galėjau keliauti po šalį. Vidiniai skrydžiai dar neatnaujinti, o atstumai tarp norimų man aplankyti vietų – milžiniški. Kilometrus galima skaičiuoti tūkstančiais ir dar įvertinkite, kad keliai ten tikrai ne pačios geriausios kokybės“, – neslėpė vyras.
Vis dėlto šalyje matyti vaizdai jį ne itin nustebino: „Mačiau daug karių gatvėse, praėjau Prancūzijos ambasadą – langai išdaužyti, aukštos tvoros sienos apdegusios. Dabartinė karinė valdžia ir vietos gyventojai nepatenkinti Prancūzijos veikla jų šalyje. Kiek žinau, net ambasadorius jau paliko šalį, jam buvo griežtai liepta tai padaryti.
Bet manęs aplinka nestebina, taip gyvenimas vyksta daugelyje Afrikos šalių. Nigeryje jaučiausi saugiai, bet elgiausi ypatingai atsargiai. Čia fotoaparato rankose nesinešiojau. Kai aplink vyksta tokie jautrūs dalykai, viskas gali pasikeisti per vieną dieną. Tad atsipalaiduoti pernelyg negalėjau.
Aš baimės jokios nejaučiu, net keliaudamas per karo zonas. Matyt, per tiek daug metų užsigrūdinau. Pasitikiu savimi, stengiuosi maksimaliai pasiruošti tokiomis kelionėmis, turėti planą A, planą B ir C. Nuolat kontaktuoju su toje šalyje gyvenančiais asmenimis, kurie teikia informaciją apie saugumą. Pavojinguose kraštuose aš keliauju vienas, bendrakeleivių neieškau, man taip geriau.“
Vyras taip pat papasakojo ir apie Afriką siaubiančius karinius konfliktus, kurių matė toli gražu ne vieną savomis akimis. Štai Centrinėje Afrikos šalyje Gabone atsidūręs lietuvis be paso rankose susidūrė su tikrais nemalonumais – šalį pradėjo siaubti karinis perversmas.
„Buvau palikęs savo pasą vizai Kongo Respublikos Ambasadoje. Kitą dieną išėjus į miestą nustebau, kad nėra nei vieno žmogaus gatvėse. Tik virš galvų skraido kariniai malūnsparniai ir karts nuo karto pravažiuoja kariniai automobiliai, prikimšti iki dantų ginkluotų žmonių su kaukėmis ant veido. Iškart supratau, kad kažkas ne taip. O aš tuo metu gyvenau karinėje bazėje, vaikštinėju joje, vartai buvo atviri, bet taip pat nei vieno asmens.
Grįžęs į kambarį įsijungiau televizorių ir pamačiau, kad naujienų laidos vedėjo kėdėje sėdi žmogus karine uniforma ir šalia jo dar keli su ginklais. Kalba prancūziškai, nieko nesuprantu. Bet išgelbėjo apačioje einanti teksto eilutė, kuria jau išsiversti galėjau.
Pasirodo, prasidėjo sukilimas, kurį organizavo kažkoks karinis dalinys. O į kovą prieš sukilėlius stojo kiti kariniai daliniai. Gyvendamas karinėje bazėje, nebežinojau, ar aš čia pačioje dabar saugiausioje vietoje, ar pačioje nesaugiausioje. Nes nežinojau, kurioje pusėje stovėjo tie kariai iš mano bazės. Susirinkęs daiktus sprukau iš jos į neutralią vietą.
Tuomet prisiminiau, kad paso neturiu. Susitariau, kad vienas asmuo nuvežtų iki ambasados. Karinė padėtis, jokių kitų automobilių gatvėse. Tik keli degantys. O ambasadoje net vartų neatvėrė. Pasirodė žmogaus galva virš tvoros ir išsigandęs pasakė, kad vartų net neatidarys. Teko palikti vietą ir grįžt be paso. Bet ir su juo nebūčiau niekur išvažiavęs, nes tiek viešasis transportas, tiek kitas – sustabdytas. Bet sukilėlius dar tą pačią dieną neutralizavo, o dar po kelių dienų gyvenimas grįžo į savo vėžes.“
„Galvojau, kad jau lengvai nebeišsisuksiu“
Nors atrodo, kad Danas Pankevičius galbūt jau yra matęs viską, dar kelios šalys jo sąskaitoje liko neaplankytos. Tai – Nigerija ir Turkmėnistanas. „Paskutinę valstybės statusą turinčią šalį ketinu aplankyti kitais metais. Pažymint gražią sukaktį – 25 metus praleistus kelyje.“
Kalbėdamas apie sunkumus, ištikusius kelionių metu, pašnekovas tikina jų patyręs tikrai nemažai. Ir ne visi jie yra susiję su šalyje vykstančiais kariniais konfliktais.
„Daug sunkiau išsisukti iš situacijos, kai nėra geriamo vandens šalia, nei keliauti karo zonoje. Ir tokiu situacijų turėjau, kai galvojau, kad jau lengvai nebeišsisuksiu. Bet vis kažkas teigiamo įvykdavo.
Kartą netikėtai pradėjo lyti ir aš iškėlęs rankas laikiau neperlyjamą apsiaustą kuo plačiau, kad galėčiau kuo daugiau vandens surinkti gėrimui. Aišku, be vandens prisirinko į apsiaustą ir įvairiausių mažų gyvių, ir supuvusių lapų, bet tai jau tikrai nebuvo problema. Tai įvyko Amazonės miškuose, kuriuose vienas keliavau gan ilgai. Ten būdamas Čikungunija (virusinė infekcija, kurią sukelia užkrėsto uodo įkandimas – aut. past.) susirgau, tai teko lįsti į civilizuotesnes vietas“, – teigė jis.
Vis dėlto viena sunkesnių ekspedicijų – kelionę sausuma nuo Egipto per visą Afrikos žemyną iki piečiausio taško Pietų Afrikos Respublikoje. Pasirinkęs keliauti taip, kaip vietiniai žmonės, vyras susidūrė su dideliais iššūkiais, kuriuos turėjo spręsti pats.
„Buvau nusprendęs nesinuomoti automobilio ar skristi, o keliauti tik taip, kaip vietiniai. Tai ir kupranugariais per dykumą keliavau, arkliais, bei jų traukiamais veržimais, daug pėsčiomis. Kai kuriose regionuose ir dviračiais, nes ten toks skurdas, kad tie dviračiai yra vienintelė transporto priemone žmonėms keliauti, bei krovinius vežti. <...> Kartais, bet kokio transporto reikdavo laukti ir savaitę, labai atokiose vietose būdavau. Maršrutas driekdavosi ir per karo, ar lokalių konfliktų zonas. Kai kur nuolatines problemas kėlė vietos policija. Nebuvo lengva kelionė.
Didžiausiu iššūkiu galėčiau vadinti ligas. O didžiausiu priešu – uodus. Kaip tyčia, visada susirgdavau būdamas labai atokiose vietose. Dažniausiai primityvių genčių žemėse, kur nėra nei jokio gydytojo, net kiek patogesnių sąlygų tiesiog gulėti kankinamam haliucinacijų ir labai aukštos temperatūros. Per dvejų metų laikotarpį sirgau 3 kartus pavojingiausia maliarijos rūšimi – tropine. Gydžiausi pats.
Nuo uodų įkandimų sirgau ir prieš tai minėta Čikungunija, bei Dėnge karštine. Aišku, dar kartais susižeidi užmynęs akacijos spyglius, kurie perveria ne tik bato padą, bet ir koją. Nebegalėdamas ištraukti iš bato, nes koja „prikalta“ spygliu, tenka laužti. Ir paskui dar kurį laiką tą spyglį pade nešiotis, nes nėra kaip ištraukti. Buvo pasitaikę ir nudegimų saulėje, kurie odoje paliko randus. Daug visko buvo. Ir beveik visais atvejais tenka pačiam savimi pasirūpinti, nes nėra jokios medicinines pagalbos šalia“, – pasakojo vyras.
Kaip teigia pašnekovas, pamatyti visko, ko trokšta šiame gyvenime, jam nepakaktų net ir kelių gyvenimų. Nors daugelyje šalių jis yra buvęs net po kelis kartus, visgi dar yra daug vietų, kurių jis nematė.
Savo keliones jis visgi nori perkelti į kitą lygį ir įdomiomis vietomis bei įspūdžiais pasidalinti su kitais kelionių mėgėjais.
„Netrukus pristatysiu savo išskirtinių kelionių agentūrą, bus organizuojamos įvairiausios ekspedicijos po atokiausius pasaulio kampelius. Antarktida, Venesula, Irakas, Sirija, Jemenas ir daug kitų krypčių. Noriu pasiūlyti tai, ko tikrai nepasiūlys kiti Lietuvos kelionių organizatoriai, – šypsosi vyras. – Panašius kelionių maršrutus siūlo tik kelios kompanijos visame pasaulyje. Ir jas tikrai galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.“
