Pokalbis su G. Grina – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“.
Kiek apskritai VSD per rinkimus tikrina kandidatus ir jų aplinkas? Ar tik tada, kai kyla įtarimas, ar prafiltruojami yra daugmaž visi kandidatai, kad niekas nepraslystų pro saugumo akis?
Prieš tai pasakysiu vieną sakinį, kas mane nustebino, kai ši istorija vėl pakilo. Dabar 2023 metai, bet dauguma politikų niekaip neatskiria teisėsaugos nuo žvalgybos. Jie tiesiog nesuvokia kuo skiriasi tų institucijų funkcija. Teisėsauga žiūri nusikaltėlius, o žvalgyba žiūri priešus – čia yra du skirtingi dalykai.
Pradedant nuo informacijos patekimo į žvalgybos instituciją, įsivaizduokime, kad institucija yra kaip kažkokia dėžė, į kurią įkrenta informacija apie kažkokį žmogų – nesvarbu, kokiu kanalu – ir žvalgybos institucija vien kontržvalgybiniu požiūriu turi bent jau minimaliai pažiūrėti, ar ta informacija turi kažkiek pagrindo, ar neturi, ar verta kažką žiūrėti toliau ir panašiai.
Tada iškyla kitas klausimas. Jeigu asmuo kažkokiu būdu patenka į žvalgybos institucijos akiratį, tai tas asmuo turi būti 100 procentų saugomas, nes negalima atskleisti informacijos, kad apie kažkokį asmenį domisi žvalgybos institucija. Nes tokiu būdu bus pažeistas asmens privatumas ir tada galima net per advokatus eiti toliau, nes nusikaltimo sudėties kaip ir nėra.
Manau, kad šita visa istorija susiveda į būtent tokio lygmens nesuvokimą. Mano požiūriu, problema būtų tada, jei visoje šitoje istorijoje koks nors asmuo kur nors pasiskųstų, kad jis buvo išviešintas, kad jį VSD stebėjo. Ar į teismą būtų padavęs, ar skundęsis į komitetą ir panašiai. Manau, kad čia gali būti tik tokia problema. Bet vėlgi, kiek pasižiūrėjau per kelis metus, man neteko matyti informacijos, kad iš šitos istorijos koks nors asmuo būtų skundęsis.
Tai mano klausimas – kur čia yra problema? Jeigu jie nori padaryti problemą, kad Nausėda rašė, Šimonytė nerašė, arba Šimonytė rašė, Nausėda nerašė, tai aš tai vadinu pliku politikavimu ir VSD kišimu į politiką.
Jūs sakote, kad VSD tikrina tada, kai yra kažkokios indikacijos arba gaunami kažkokie signalai. Daug diskusijų sukėlė ir pono Jauniškio pasakymas, kad tikrino draugo merginą. Tai čia irgi yra tas pats atvejis, kad kilo kažkokių klausimų dėl to žmogaus ir dėl to buvo tikrinama?
Čia jau yra departamento imunitetinis kontržvalgybinis klausimas. Ar mergina, ar ne mergina – jokio skirtumo. Jeigu yra direktorius, vadinasi, jo aplinka turi būti žinoma. Čia tiesiog yra imuniteto darbas. Jeigu jis nedirbtų tokio darbo, tai aš susirūpinčiau to skyriaus vadovo kompetencija.
Ar jums dirbant VSD, ar apskritai teko girdėti, ar nebūna piktnaudžiavimo žmonių tikrinimu atvejų? Nes mes dabar kalbame apie žmones, kurie turi įrankius surinkti informaciją apie žmogų, jį sekti, pasiklausyti. Ar nebūna piktnaudžiavimų iš asmeninio intereso ir ar jums, kai vadovavote VSD, neteko susidurti?
Matote, bet kokioje institucijoje, o VSD – ne išimtis, yra asmeniškasis faktorius. Yra asmenys, kurie turi galimybę prieiti prie tikrinimo sistemų, prie duomenų bazių, ar telefoninių pasiklausymų, ar dar kažko. Tai piktnaudžiavimo galimybė egzistuoja visada, bet vėlgi, kaip ir minėjau, egzistuoja įvairiapakopė kontrolės sistema, egzistuoja imuniteto padalinys, kurio pareiga ir yra kontroliuoti, kad pareigūnai tokių dalykų nedarytų.
Kita pusė – vidinė kontrolė. Vedant bylas, yra nustatoma visų lygių pareigūnų atsakomybė. Pavyzdžiui, jei yra klausomi telefonai, viskas turi būti registruojama bylose – kokie žmonės buvo klausomi, su kokiais žmonėmis buvo kalbėta. Vadinasi, tie žmonės turi būti fiksuojami ir saugomi, negalima jų viešinti, nes tai, kaip ir minėjau, pažeis žmogaus privatumą. Tai čia tokio pobūdžio problema.
Bet jūsų vadovavimo laikotarpiu, buvote susidūręs su kažkokiais piktnaudžiavimo atvejais?
Ne, nebuvau. Nereikia pamiršti, kad man teko vadovauti dvigubo stiliaus departamentui. Pusę laiko jis buvo kaip ir policija, o kitą pusę, kaip ir nebebuvo policija. Aš tai miniu, nes tai visiškai kiti darbo principai. Leisiu sau priminti, kad iki žvalgybos įstatymo, departamentas dirbo vadovaudamasis operatyvinės veiklos įstatymu. Tai irgi labai daug ką pasako.
Visą pokalbį, kuriame dalyvavo ir apžvalgininkas Marius Laurinavičius, žiūrėkite straipsnio pradžioje.
