Kaip esminę priežastį, dėl kurios miesto biudžete atsirado skylė, A. Zuokas mini po 2011 metų masinio vertinimo sumažėjusią nekilnojamojo turto mokestinę vertę.
Pirmiausia, atkreipiame dėmesį, kad ši procedūra niekaip nesusijusi su Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimais, o tik su 2011 m. Registrų centro atliktu masiniu objektų vertinimu, kurio metu buvo nustatytos naujos mokestinės vertės.
Antra – nekilnojamojo turto mokesčio trūkumas sostinės biudžete atsirado dėl vienos akcinės bendrovės patikslintos nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos už 2007 – 2011 metus. Dėl to šios įmonės Vilniaus miesto savivaldybei mokėtina nekilnojamojo turto mokesčio suma sumažėjo 18,4 mln. Lt. Ši suma persiskirstė per kitas savivaldybės. Atkreipiame dėmesį, kad būtent dėl šio perskirstymo kitąmet Vilniaus miestui tenkančią gyventojų pajamų mokesčio dalį siūloma padidinti nuo 40 iki 42 proc.
Dar kartą norime pabrėžti, kad nuo praėjusių metų pradžios įsigaliojusios Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisos tik prilygino išperkamosios nuomos (finansinio lizingo) ir pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sandoriuose dalyvaujančių šalių pareigas kreditavimo sąlygoms, nes ekonominė esmė yra ta pati. Tik nuosavybė šiuo atveju pirkėjui pereina sumokėjus paskutinę įmoką, o kreditavimo atveju – iš karto. Todėl, nėra jokio pagrindo kalbėti apie suteiktas kažkokias lengvatas bankams.
