• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sulaukėme naujienų apie ekonomikos „augimą“ antrą šių metų ketvirtį. Tas „augimas“ - minus 22,4 procento, palyginus su laikotarpiu prieš metus.

REKLAMA
REKLAMA

Na, taip – kvapą gniaužiantis leidimasis. Juk dar visai neseniai augimo sulėtėjimą nuo 2-3 iki 1-1,5 (plius!) procento vadinome recesija, o gamybos apimties sumažėjimą puse procento – ekonomine krize. Tai - brandžioms ekonomikoms. Ambicingiems „paaugliams“ nacionaliniams ūkiams, tokiems kaip mūsiškis, kartelė buvo dar aukštesnė - jau 2 ar 3 proc. metinis augimas buvo laikomas apgailėtinu, gėdingu ir, taigi, skubiai spartintinu.

REKLAMA

Kritimas daugiau nei 22 procentais neturi net pavadinimo ekonomikos teorijoje. Nes vadinti tai krize, kai ekonominėn krizėn kritusios Vakarų ekonomikos turi praaimanuoti ekonomikos smukimą tik 0,5-1,5  procento (na, kai kas ir didesnį), būtų ne tik netaktiška, bet ir konceptualiai pro šalį. Gal tiktų ekonomikos „laikino uždarymo“ (aha, dalies menininkų, poetų ir kitaip „dvasingų“ bei „pakylėtų“ asmenybių džiaugsmui) terminas?

REKLAMA
REKLAMA

Vis tik turime padaryti keletą esmės nekeičiančių statistinio pobūdžio pastabų, kurios šiek tiek sušvelnins terminologinę problemą.

Pirma, 2008 metais Lietuvos ekonomika, kitaip nei kaimynų, dar lipo į kalną: Estijos nacionalinis ūkis pernai smuko 3,6 proc., Latvijos – 4,6 proc., tuo tarpu mūsiškis dar pakilo aukštyn 3 proc. Mes užgulėm stabdžius (kokia netiksli metafora!) tik paskutinįjį tų metų ketvirtį (kai gamyba nustojo augusi ir smuktelėjo 2,2 proc.). 2008 m. antrąjį ketvirtį mūsų ekonomika dar augo 5,2 proc., lyginant su 2007 m. antruoju ketvirčiu, tuo tarpu Latvijos ir Estijos ūkis jau smuko žemyn – atitinkamai 2,7 proc. ir 1,1 proc.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Todėl nenuostabu, kad mūsiškė šių metų antrojo ketvirčio statistika tokia triuškinanti; kaimynai jau plokštikalnėje, ritasi į duobę, o mes smingam nuo Everesto – irgi taikydamiesi į tą pačią duobę.  

Antra, sunkmetyje, kaip taisyklė, sumažėja ūkinės veiklos registravimas. Pagausėja neoficialių atsiskaitymų grynaisiais, dažnesnis tampa barterinis atsiskaitymas, padaugėja kontrabandos ir, mūsų atveju, legalaus apsipirkimo (ūkinės veiklos paskatinimo) Karaliaučiaus srityje.

REKLAMA

Trečia, šiek tiek pakyla natūralaus ūkio dalis. Jei anksčiau pietavote restorane ir mokėjote 30 litų už pasistiprinimą, tai dabar tokių papietavimų sumažėjo (be to, jie atpigo, bet tai „pastebi“ infliacijos rodiklis), dažniau ruošiame pietus namie. Restorane už visas jo paslaugas mokėjome 20 litų (tarkime, 10 litų kainavo maisto produktai), tai namie tok pat pietų paruošimas kainuoja nulį. Atitinkamai sumažėja ir šalies BVP.

REKLAMA

Bet, žinoma, iš visų pasakotojų apie mūsų ūkio padėtį neišvengiamai mažumėlę meluojanti statistika yra pati tiksliausia ir teisingiausia. Jos tvirtinimas, kad smunkame – pagrįstas ir neginčijamas.

Ji teigia, kad pagal BVP gamybos apimtį (taigi, pagal tą sutartinį ekonominį gerovės ir laimės matą) atatupsti jau praėjom 2008 ir 2007 metus, dabar įžengėm į 2006 metų lygį. Šįmet pirmą ketvirtį gaminome maždaug tiek pat, kiek 2006 m. pirmą ketvirtį (apie 15,9 mlrd. Lt.). Atrodo, pasieksime ir 2005 metus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiaip jau istorija, bent chronologiškai, yra negrįžtamas judėjimas pirmyn – vis daugiau ir daugiau darosi metų nuo gyvybės atsiradimo žemėje, Kristaus gimimo ar Andriaus Kubiliaus vyriausybės (na, čia pakaktų skaičiuoti mėnesiais; nors kas gali garantuoti...) veiklos pradžios. Kas dabar sugebėtų vėl realiai pasijausti 13-osios Algirdo Brazausko vyriausybės veiklos aplinkoje?

REKLAMA

Priešingai chronologiniam istorijos vyksmui, ekonomikos plėtros cikliškumas yra banalybė. Kitaip tariant, ekonomika plėtojasi banguodama, krizės kartojasi,.

Žmonės seniai visa tai žino – kad būna tai gerai, tai nelabai; ir po to vėl gerai, paskui ir vėl nelabai. Ir taip visą laiką.

REKLAMA

Todėl žmonės elgiasi adekvačiai – apsidraudžia juodai dienai. Žiemai sukaupia maisto, sausrai – išsikasa tvenkinius, senatvei – užsiaugina vaikų. Labiau pažengusiose visuomenėse tiesiog pinigais nusiperka visokeriopus apsidraudimus.

Valstybėms taip elgtis beveik neįmanoma. Pirma, skirti dalį nacionalinių pajamų „juodai dienai“ (tai daroma kuriant valstybinius turto fondus, kurių lėšos ilgam investuojamos į kitų šalių patikimai pajamas generuojantį turtą) gali tik keliolika pasaulio valstybių – naftos eksportuotojos bei šalys, nuolat turinčios didžiulį teigiamą prekybos balansą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kai užsienio konvertuojamos valiutos plūdimas į tokią šalį ima akivaizdžiai grasinti problemomis nacionaliniam ūkiui (nes užkelia nacionalinės valiutos kursą ir dėl to atpigina importo prekes bei santykinai pabrangina vietinės gamybos prekes), nori nenori reikia dalį tų pinigų nukišti į šalį.

REKLAMA

Antra, daugumoje pasaulio šalių (Lietuva čia tarp lyderių) idėjų, kaip naudoti valstybės iždo pinigus, yra nepalyginamai daugiau nei pačių pinigų, todėl pasiūlymas dalį įplaukų skirti valstybiniam atsargų fondui būtų nušvilptas tiek demokratinėje, tiek autokratinėje valstybėje – nes pirmojoje kas keturi ar penkeri metai renkama valdžia visada siekia patikti rinkėjams finansinių malonių būdu, o antrojoje koks nors iki gyvos galvos valdantis „tautos tėvas“ lėšas pirmiausia skirs savo policijai, indoktrinavimo aparatui, šnipeliams ir kariuomenei amžinai ginkluoti ir perginkluoti, nei kažkokiems rezervams neapibrėžtai ateičiai.

REKLAMA

Trečia, apie jokius rezervus depresijoms ir recesijoms amortizuoti nekalba ir ekonomikos teorija. Ji šneka tik apie oficialiąsias tarptautines atsargas, būtinas nuolat laikyti kiekvienos šalies centriniame banke, kad jos apramintų kitas šalis, prekybos partneres (tokių atsargų 2008 m. pabaigoje Lietuva laikė 15,8 mlrd. litų).

REKLAMA
REKLAMA

Todėl valstybės, kaip taisyklė, atsargos fondų ir nekuria. Brandžios šalys pasitiki išplėtota automatinių stabilizatorių sistema (santykinai jautriu ir dosniu nedarbo draudimu bei nusistovėjusiomis socialinės paramos programomis) bei galimybe be problemų skolintis pasaulio kapitalo rinkoje. Likusios valstybės pasitiki Apvaizda ir daugiau pažadančių politikų viršgamtinėmis jėgomis.

Štai šitoje vietoje ir vertėtų pagalvoti iš naujo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų