Nepažįstame daugumos savo kaimynų, mėgstamiausias mūsų užsiėmimas šiokiadieniais po darbo – sėdėti namuose arba, geriausiu atveju, praleisti laiką kur nors gamtoje (vieniems). Valdžią keikiame burbėdami patyliukais šeimoje arba garsiai prie vaišių stalo. Jungtis į bendruomenes, turėti visuomeninės veiklos, už kuria niekas nemoka, – ne mums. Žinoma, ne visiems, tačiau kritinė lietuvių masė lieka pasyvi.
Paskutinio tyrimo apie visuomeninę lietuvių veiklą rezultatai buvo labai iškalbingi. Jokia visuomenine ar socialine veikla neužsiima net septyni iš dešimties gyventojų ir tik kas dešimtas apklaustasis teigia randantys laiko papildomam užsiėmimui po darbo. Viešosios nuomonės apklausa, kurią „Iniciatyvos fondo“ užsakymu 2008 metais atliko bendrovė „Spinter“, parodė, kad padėtis ir artimiausioje ateityje greičiausiai nesikeis, nes galimybę turėti veiklos, naudingos bendruomenei, svarsto vos 16 procentų lietuvių. Dar atmeskime 3 proc., kurie ketino atsisakyti tokios veiklos, tai pilietiškai aktyvių žmonių padaugės vienetais.
Daugiau optimizmo įkvėpė Pilietinės visuomenės instituto (PVI) tyrimo atliekamas kasmetinis pilietinės galios indekso matavimas. Palyginę 2008 ir 2009 metų Lietuvos gyventojų pilietinio aktyvumo dinamiką pagal atskiras veiklas tyrėjai pastebėjo, kad per pastaruosius metus reikšmingai daugiau gyventojų dalyvavo bendruomeninėje veikloje: 2008 metų tyrime maždaug trečdalis respondentų nurodė tais metais dalyvavę aplinkos tvarkymo talkose, o 2009 metais tokių buvo 46 proc.
Vietos bendruomenių veikloje dalyvavusių 2008 metais nesiekė penktadalio, o 2009 – jau lygiai trečdalis. „Kita vertus, kai kuriose pilietinėse veiklose 2009 metais Lietuvos gyventojai dalyvavo mažiau. Nors dalyvavimas labdaringoje veikloje tebeišlieka viena iš daugiausiai gyventojų įtraukiančių pilietinių veiklų, per metus labdarai aukojančių žmonių skaičius sumažėjo nuo 50 proc. iki 45“, - rašoma PVI tyrimo ataskaitoje.
Susvetimėjo per okupaciją
Istorikai, politologai, sociologai, psichologai ir ekonomistai turi savo argumentų, kodėl lietuviai vengia suskaldyti savo kiautą ir imti padėti, kurti, keisti. Vienas pagrindinių paaiškinimų – sovietmetis. Penki okupacijos dešimtmečiai sudraskė mūsų visuomenės sandarą, kuri formavosi tarpukariu. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje kaimų ir miestų žmonės buvo arčiau vieni kitų. Visi jautėsi savo vietoje. „Tarkim, kaimuose vasarą ar rudenį, o ypač žiemą, žmonės po darbų rinkdavosi vienoje ar kitoje troboje ir įvairiai leisdavo laiką: laikraščius skaitydavo, radijas tuo metu dar nebuvo taip išplitęs, ne visi jį turėjo, tai klausydavo, lošdavo kortomis ar šiaip diskutuodavo įvairiomis temomis“, - primena istorikas Algimantas Kasparavičius.
Okupantai sugriovė žmonių gyvenimo įpročius ir įvedė savo tvarką: varė į kolūkius, vėliau masiškai perkraustė į miestus ir miestelius. Miestai išaugo, tačiau tapo visiškai dirbtinais dariniais. „Tie kaimiečiai, perkelti į kaimus ar mažus miestelius, kaip Mažeikiai, Akmenė, taip ir netapo tikraisiais miestiečiais, jie neįgyja tos miestietiškos kultūros“, - teigia A.Kasparavičius.
Lietuvoje miestai sovietiniais laikais buvo staigiai išplėsti, pristatyta gamyklų, kurioms reikėjo daug darbo jėgos. Žmonės iš kaimų buvo permetami į išsipūtusias gyvenvietes, gavo butus ir liko ten gyventi visam laikui, nors galbūt su tuo miestu jie neturėjo nieko bendro.
Nepriklausomybės laikais suaugusi karta taip pat suplūdo į miestus, nes kaimas pats neatpažino savo veido. Miestai plėtėsi, kūrėsi verslai, didėjo darbo jėgos paklausa. Ekonominiai atvykėliai praėjusio dešimtmečio pabaigoje prakuto, pirko butus, automobilius, jų gyvenimo kokybė pasikeitė neatpažįstamai. Tačiau ne visi pritapo prie didelio miesto, ne visi jaučiausi saugūs, ne visiems naujoji gyvenamoji vieta tapo namais. Sociologai aiškina, kad būtent dėl nesaugumo jausmo ir neužtikrintumo jaunesni žmonės yra susvetimėję.
Suvieniję jėgas skaičiuoja piniginę naudą
Nors visuomeninė veikla yra pagrįsta savanoriškumo principu, tačiau būrimasis į bendruomenes gali būti ir naudingas kiekvieno piniginei. Paprasčiausias pavyzdys – namo bendrija. Ne kartą girdėjome naujakurių skundus Vilniuje apie didelius mokesčius namo administratoriams. Tačiau pastarieji atkerta: norite sutaupyti – kurkite bendrijas. Tuo viskas ir baigiasi. Įkurti bendriją reikia daugumos gyventojų pritarimo. Be to, kažkam dar tektų rūpintis įkūrimo dokumentų sutvarkymu ir bendrijos administravimu.
Dar vienas pavyzdys – ūkininkai. Ilgai burnoję prieš pieno perdirbėjus jie pagaliau ėmėsi kurti savo kooperatyvą ir tiesiogiai konkuruoti su perdirbėjais. Šį verslo modelį jau buvo patikrinę kaimynai lenkai. „Pienas LT“ Lietuvoje vienija jau 170 ūkininkų. Kooperatyvo vadovai sako, kad susidomėjimas ir narių skaičius nuolat auga. Pagrindinis reikalavimas būsimojo kooperatyvo nariui - kad per dieną ūkis tiektų ne mažiau kaip 400 kg pieno.
Ūkininkai ieško vietos savo pieno perdirbimo gamyklos statybai. Pusė reikalingos sumos, apie 50 mln. litų, tikimasi gauti iš ES fondų.
Daugiau apie bendruomenių kūrimąsi, visuomeninę veiklą, patriotines ir radikalias organizacijas Lietuvoje skaitykite tinklalapyje Pinigukarta.lt.
