Kasos aparatai turgavietėse bus privalomi. Valdžia tikisi, kad griežtesni reikalavimai leis kontroliuoti prekeivius, didins biudžeto įplaukas. Tačiau prekybininkai mano, kad ir taip merdintis smulkusis verslas bus sužlugdytas.
Vyriausybė priėmė nutarimą, kad nuo šių metų gegužės 1 d. kasos aparatai turės būti naudojami prekiaujant maisto produktais pastatuose, patalpose, kioskuose ir automobilinėse parduotuvėse, o be kasos aparatų prekiauti maistu bus leidžiama tik ten, kur nėra fizinių sąlygų – lauke. Tikimasi, kad nauja kasos aparatų naudojimo tvarka užtikrins didesnį verslo skaidrumą, geresnę pajamų apskaitos kontrolę, sudarys galimybę tiksliai fiksuoti gautas pajamas ir kartu užkirs kelią nereglamentuotai, šešėlinei veiklai bei geriau apsaugos vartotojų teises. Tačiau ar tikrai visi Vyriausybės keliami tikslai gali būti pasiekti vien įvedus kasos aparatus? Gal taip tik sužlugdysime turgų?
Griežta tvarka
Pasak Lietuvos smulkiųjų verslininkų asociacijos pirmininkės Zitos Sorokienės, smulkiųjų prekybininkų taip griežtai kontroliuoti nereikėtų: „Manau, kad iki šiol taikytas kontrolės mechanizmas yra gana geras. Ką gali pakeisti kasos aparatas? Ir dabar smulkieji verslininkai išrašo pirkimo kvitus, jeigu jų prašoma. Pirkiniu nepatenkintas pirkėjas jį visada gali grąžinti ir atgauti pinigus. Kodėl? Todėl, kad prekeiviui svarbi reputacija – jis brangina kiekvieną pirkėją“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pasak jos, naujoji tvarka tik apsunkins prekeivių dalią. „Smulkieji verslininkai ir dabar moka mokesčius valstybei. Esama tvarka – pakankamai griežta: įvestos aiškios statistikos formos, vykdoma nuolatinė turgaus kontrolė. Iš kur tas Vyriausybės vadinamas šešėlis? Kodėl kalbama, kad turguje jo mastai – didžiuliai, bet neargumentuojama faktais, statistika? – klausia Z. Sorokienė. – Jau daugiau negu pusmetį prekybininkai nuolat junta įtampą – tikrintojai nesitraukia iš turgaviečių. Susidaro toks įspūdis, kad į smulkiuosius verslininkus žiūrima ne kaip į verslininkus, o kaip į nusikaltėlius. Ar taip turi būti civilizuotoje šalyje? Kodėl dar labiau spaudžiami tie, kurie neprašo valstybės malonės, dirba ir bando užsidirbti, o ne atakuoja Darbo biržą ir prašo pašalpos?“
Šešėlio šaltiniai
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Kaetana Leontjeva mato keletą šešėlinės ekonomikos buvimo turguose galimybių. „Pirmiausia tai nelegalios užsienio prekės, pavyzdžiui, lenkiška mėsa, – pabrėžia ekspertė. – Tai buvo išties opi problema, dėl kurios kentėjo vietiniai gamintojai ir perdirbėjai. Iš Lenkijos mėsą vežę verslo liudijimų savininkai šią produkciją parduodavo vietiniams turgaviečių prekiautojams, turintiems verslo liudijimus, o šie ją parduodavo pirkėjams. Tačiau 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojus sugriežtintoms verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklėms, verslo liudijimų savininkai neteko teisės parduoti žemės ūkio ir maisto produktus gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus.“
Turgaviečių administracijos detaliai fiksuoja prekių įvežimą į turgavietes ir išvežimą iš jų: kilmės dokumentus, važtaraščius, sąskaitas faktūras. Tad vienas iš šešėlio šaltinių – neapskaityta lenkiška produkcija turgavietėse – turėjo būti pašalintas.
Nesąžiningas požiūris
Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties direktorius Stanislovas Rimkevičius su mintimi, kad nesąžiningų prekeivių nėra ar bent jau turėjo nelikti, nesutinka – norintieji apgauti valstybę vis dar sugeba tai padaryti. Anot jo, tokių verslininkų neliks tik tada, kai bus įvesti kasos aparatai. „Vienas „smulkusis verslininkas“ man neseniai skundėsi, kad neturės iš ko gyventi, – pasakoja S. Rimkevičius. – Dabar jis du kartus per savaitę važiuoja autobusiuku į Lenkiją, atveža mėsos ir ją parduoda turgaus prekeiviams. Žmogus prisipažino, kad vienu reisu jis užsidirba 1 000 litų. Ar tai mažai? Ne. O kas pagalvos apie mokesčius valstybei?“
Kasos aparatai, pasak pašnekovo, nesukelia papildomų rūpesčių sąžiningiems prekeiviams. „Pardavei, atspausdinai kvitą, vedi kasos knygą – viskas, – teigia S. Rimkevičius. – Ar mūsų verslininkams bus sunku tai daryti? Mes tai jau darome ir jokių papildomų rūpesčių nejuntame.“
Sunkūs laikai, anot Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties direktoriaus, ateina tiems, kurie stengiasi nuslėpti mokesčius nuo valstybės. „Bus sunku tiems, kurie neturi produkcijos įsigijimo sąskaitų, – mano pašnekovas. – Nespausdinti kvito negali – teks prekiauti legalia produkcija arba neprekiauti iš viso.“
Vis dėlto kyla klausimas, kaip dabar įmanoma prekiauti mėsa, kuri neturi produkcijos įsigijimo dokumentų? Juk ir dabar tai griežtai draudžiama.
Antrasis šešėlio turguje šaltinis, pasak K. Leontjevos, yra tas, kad prekiautojai galbūt nevykdo skaidrios apskaitos ir nerodo tikrosios apyvartos, taip išvengdami registravimosi PVM mokėtojais (jais reikia registruotis pasiekus 100 000 Lt apyvartą). „Turgaviečių administracijos fiksuoja prekių įvežimą ir išvežimą, o prekiautojai pildo apskaitos žurnalus, kuriuos tikrina ir kontroliuojančios institucijos, – aiškina pašnekovė. – Vadinasi, kontroliuojančios institucijos jau šiuo metu vykdo griežtą turgaviečių kontrolę ir gali stebėti produktus pagal įsigijimo dokumentus. Galimos priežastys to, kodėl tiek mažai verslo liudijimų savininkų registruojasi PVM mokėtojais, yra ne tik neskaidri apskaita, bet ir tai, kad jų apyvarta išties neviršija 100 000 Lt arba jie sąmoningai nutraukia prekybą artėdami prie 100 000 Lt ribos, kad nereikėtų registruotis PVM mokėtojais.“
Akivaizdu, kad kasos aparatai niekaip nepadidins apyvartų ir nepaveiks prekiautojų paskatų nutraukti veiklą artėjant prie registravimosi PVM mokėtoju ribos. „Svarstant PVM mokėtojų statusą galima akcentuoti, kad toks statusas verslininkų nevilioja ne tik dėl mokesčių naštos, bet ir dėl didesnės administracinės naštos teikiant ar tikslinant PVM deklaracijas bei kitas ataskaitas“, – teigia K. Leontjeva.
Papildoma našta
Finansų ministerijos parengtoje pažymoje, kuria grindžiamas kasos aparatų įvedimas turgavietėse, teigiama, kad tai padėtų užtikrinti verslo skaidrumą, pajamų apskaitos kontrolę, tiksliai fiksuoti gautas pajamas, užkardyti šešėlinę veiklą, užtikrinti geresnį mokesčių administravimą, stiprinti pasitikėjimą pardavėju, apsaugoti vartotojų teises, sumažinti ūkio subjektams tenkančią administracinę naštą. Taigi šiuos argumentus verta panagrinėti atskirai.
„Vertinant siekį užtikrinti verslo skaidrumą ir pajamų apskaitos kontrolę galima pasakyti, kad šis sektorius yra prižiūrimas kontroliuojančių institucijų – jos tikrina, ar prekiautojai turi visus produktų kilmės dokumentus, pavyzdžiui, ar neprekiaujama nelegalia mėsa, ir ar tinkamai pildo apskaitos žurnalus. Jeigu Vyriausybė turi įtarimų, kad kontroliuojančios institucijos netinkamai atlieka joms pavestas funkcijas, būtina nagrinėti, kaip yra iš tikrųjų. Jeigu verslo skaidrumas priklausytų tik nuo kasos aparatų buvimo, šešėlis būtų gerokai mažesnis, pavyzdžiui, kavinėse. Visgi skaidrumas priklauso ne nuo to, ar stovi kasos aparatai. Reikia žiūrėti, ar mokesčiai nėra tokie dideli, kad verslas stengiasi jų išvengti“, – akcentuoja K. Leontjeva.
Šiuo atveju galima įtarti, kad pirkėjui nepaprašius čekio prekiautojas galės nefiksuoti pardavimo. Ši problema būtų išspręsta tik prie kiekvieno prekiautojo pastačius po mokesčių inspektorių.
„Kalbant apie kasos aparatų įtaką administravimui dera pabrėžti, kad administracinė našta sumažėtų tuo atveju, jei būtų atsisakoma konkrečių šiuo metu taikomų prievolių, – įsitikinusi ekspertė. – Tačiau to nesiūloma. Atvirkščiai, įvedus kasos aparatus atsirastų pareiga pildyti kasos žurnalą. Jeigu prekiautojas pažeis kasos aparatų naudojimo tvarkos taisykles, teks mokėti nemažas baudas, o kur dar kasos aparatų eksploatavimo išlaidos, siekiančios apie 300 Lt per metus.“
Varomi lauk
Z. Sorokienės manymu, kasos aparatai įvedami tam, kad anksčiau ar vėliau smulkieji verslininkai pasitrauktų iš turgaus. „Turgaus prekeiviai negalės patys vykdyti apskaitos, todėl teks kreiptis į specialistus, tad tai padidins išlaidas, kils antkainiai. Neliks kainų skirtumo – kuo tuomet turgus bus pranašesnis už prekybos centrą? Mano nuomone, valdžia pataikauja didmenininkams – paprasti turgaus prekeiviai niekam nereikalingi, varomi lauk“, – tikina pašnekovė.
Yra numatytos baudos už tai, kad kasos aparate trūksta pinigų, tad turgaus prekeiviai turi ir turės būti itin budrūs. Be to, ne visos turgavietės yra pritaikytos jautriems kasos aparatams – drėgnas ir vėsus oras gali juos smarkiai apgadinti, o taisyti teks iš savo sąskaitos.
Tiesa, Vyriausybė turi savo kontrargumentą. Pasak jos, kasos aparatai gali būti naudojami esant –10 °C temperatūrai. Tačiau pagal taisykles bus reikalaujama juos naudoti tik patalpose, o ne lauko sąlygomis, nes maisto produktais galima prekiauti tik esant teigiamai temperatūrai.
Pasak S. Rimkevičiaus, visa tai – tik pramanai tų prekeivių, kurie nenori skaidresnės apskaitos. „Jie dar sako, kad kasos aparatai atbaidys smulkiuosius verslininkus nuo prekybos lietuviška savo pačių užaugintų gyvulių mėsa. Ar bobutė neš į turgų kiauliuko, išauginto savo tvarte, kumpį? Juk ir dabar neneša – kiek važinėju po Lietuvą, dar nemačiau tokių močiučių, – teigia S. Rimkevičius. – Tiesa, esu matęs jauną vyriškį, kuris turguje prekiavo savo užaugintais triušiais. Turėjo jų gal tris ar keturis. Užaugino savo ūkyje ir nutarė parduoti. Tačiau ar jam tai apsimoka, kai vien už vietą turguje reikia mokėti 30–40 litų per dieną?“
Dėl šios priežasties, pasak pašnekovo, ir močiutės, auginančios porą kiaulių, turguose mėsos neparduoda. „Neapsimoka. Tokius ūkininkus atbaido ne mokesčiai valstybei, o mokesčiai turgavietei“, – tikina S. Rimkevičius.
Anot jo, būtų šaunu, jei tokių ūkininkų entuziastų, kurie kartą per mėnesį ar porą mėnesių ateina į turgų parduoti, pavyzdžiui, savo užaugintų kalakutų, būtų daugiau. „Jiems kasos aparatų greičiausiai nė nereikia, – mano S. Rimkevičius. – Galbūt būtų protinga padaryti tam tikrą išimtį įstatyme, jei žmogus prekiauja labai retai, maža to, tik mėsa iš savo ūkio. Tačiau tokius prekeivius reikėtų griežtai kontroliuoti, kad neatsirastų norinčiųjų piktnaudžiauti.“
Renkasi pirkėjas
„Jei turguje taip jau blogai, o prekeiviai nėra sąžiningi, kodėl žmonės eina čia pirkti? – klausia Z. Sorokienė. – O jeigu eina, gal nėra taip blogai, kaip kažkam paranku rodyti?“
Esminis argumentas turgaus ir prekybos centrų kovoje – kaina. Juk turguje gali derėtis. „Kadangi kasos aparatais siekiama nustatyti, kada prekiautojo apyvarta viršijo 100 000 Lt, skirtingas prekių kainas Valstybinė mokesčių inspekcija gali laikyti vengimu mokėti mokesčius. Finansų ministrė komentuoja, kad taip nebus, tačiau dar nežinia, kuo vadovausis mokesčių inspektoriai, kai prekės į dienos pabaigą bus parduodamos pusvelčiui“, – akcentuoja K. Leontjeva.
Vyriausybė tvirtina, kad niekas nevers smulkiųjų verslininkų keisti veiklos formos. Tačiau 2010 m. pabaigoje įsigaliojo pakeisto Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos, numatančios, kad nuo 2012 m. PVM mokėtojais įsiregistravę savarankiškai dirbantys asmenys nebegalės vykdyti individualios veiklos pagal verslo liudijimą, tad jie bus priversti keisti veiklos formą.
„Ši nuostata, netiesiogiai susijusi ir su kasos aparatais, yra ydinga, nes apyvarta neturėtų lemti veiklos formos. Jeigu smulkieji verslininkai vykdys individualią veiklą pagal pažymas, teks mokėti ne fiksuoto dydžio GPM, „Sodros“ ir sveikatos draudimo mokesčius, o nuo apmokestinamųjų pajamų. Kita išeitis – nebevykdyti individualios veiklos ir steigti įmones, kur lauktų dar didesnė administracinė našta. Dar liūdnesnė išeitis būtų veiklos nutraukimas arba pasitraukimas į šešėlį“, – konstatuoja ekspertė.
Emilija Čepulionytė
