Priklausomi nuo vieno tiekėjo
Lietuvos vartotojai kasmet išleidžia apie 3,5 mlrd. litų importuojamoms gamtinėms dujoms pirkti iš dabartinio gamtinių dujų tiekėjo „Gazprom“. Specialistų skaičiavimais, užtikrinus konkurencines sąlygas ir Lietuvos valstybei gamtines dujas perkant bent 10 proc. mažesnėmis kainomis, Lietuva sutaupytų iki 350 mln. litų per metus.
Viename interviu buvęs Energetikos ministras Arvydas Sekmokas pripažino, kad Lietuva yra ne tik priklausoma nuo vieno dujų tiekėjo, tačiau šalyje nėra užtikrintas pirmo būtinumo dujų atsargų rezervas, bet to neturime ir galimybės dalyvauti Europos Sąjungos dujų rinkose – dėl šių priežasčių Lietuvai egzistuoja didžiausia grėsmė patirti dujų krizę.
„Rusijos koncernas „Gazprom“ parduoda Lietuvai dujas iki trečdalio didesnėmis kainomis nei toms valstybėms, kurios turi alternatyvių dujų tiekimo kanalų. Pirmiausia – suskystintųjų gamtinių dujų terminalus. Tad akivaizdu, kad vienintelė reali priemonė, kuri galėtų užtikrinti dujų kainų mažėjimą ir panaikinti priklausomybę nuo vieno tiekėjo yra alternatyvūs dujų tiekimo šaltiniai“, – tuomet sakė A.Sekmokas. Pasak jo, dėl to Lietuvai reikia statyti Suskystintų gamtinių dujų terminalą (SGD), tačiau kartu Lietuva turi įgyvendinti ir kelis kitus strateginius projektus – požeminė gamtinių dujų saugykla, Klaipėdos – Jurbarko dujotiekis ir Lietuvos – Lenkijos dujų jungtis. Jie yra pripažinti ir įtraukti į Europos dujų perdavimo sistemos operatorių tinklo plėtros iki 2020 metų planą.
Vyriausybės priimtas SGD terminalo įstatymas įtvirtino, kad per terminalą bus tiekiama ne mažiau nei ketvirtadalis Lietuvoje suvartojamo gamtinių dujų kiekio, o pirmaisiais terminalo veiklos metais tikimasi perpumpuoti apie 1 milijardą kubinių metrų dujų, ateityje terminalo pajėgumas galėtų siekti iki 4 mlrd. kub.m. dujų per metus.
Nepagrįsti įpareigojimai
Įmonės „Dujotekana“ prezidentas Vladimiras Orechovas prisipažino, kad SGD terminalo projektą vertina labai atsargiai. „Lietuvos statomas SGD terminalas yra labai brangus ir neaišku, ar bus sunaudojama tiek dujų. Be to, kas garantuos, kad šio terminalo statyboms ir išlaikymui skiriamos lėšos mums atsipirks per trumpiausią įmanomą laiką. Manau, kad mums teks labai ilgai laukti, kol šis terminalas atsipirks, jeigu apskritai taip bus. Be to, kol kas kalbama tik apie paties terminalo statybas. Niekas nemini, kiek reikės investuoti, kol bus įrengta visa reikiama infrastruktūra“, – mintis dėstė V.Orechovas.
Pasak „Dujotekanos“ vadovo praėję metai buvo gana sudėtingi, nes be diskusijų su įmonėmis buvo svarstoma daug įvairių įstatymų ir nebuvo aišku, ko verslui tikėtis ateityje. „Vienas iš paskutinių svarstytų ir priimtų įstatymų įpareigoja Lietuvos dujų tiekimo įmones pirkti 25 procentus savo tiekiamų dujų iš naujai statomo SGD terminalo“.
Pasak „Valstiečių laikraščio“ pašnekovo, taip pažeidžiami ne tik rinkos, bet ir konkurencijos įstatymai. „Kelios įmonės jau kreipėsi į Europos Komisiją, prašydamos išaiškinti, ar šis įstatymas priimtas teisėtai. Dabar laukiame EK atsakymo“, – konstatavo „Dujotekanos“ prezidentas. V.Orechovas teigė, kad priimtu įstatymu įmonės verčiamos pirkti „katę maiše“. „Mes nežinome, kokia bus rinkos kaina, tačiau turime pažadėti, kad dujas pirksime iš terminalo. Šis įstatymas labai pavojingas, nes gali atnešti didžiulius nuostolius tiek dujų tiekėjams, tiek vartotojams ir gali destabilizuoti Lietuvos dujų rinką“, – svarstė pašnekovas. Neatspari sistema
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus ir Lietuvos energetikos instituto (LEI) Energetinio saugumo tyrimo centro vadovo Juozo Augučio teigimu, šiuo metu Lietuva energetiniu požiūriu yra viena nesaugiausių Europos Sąjungos šalių. „Pirmiausia reikėtų suvokti, kas apskritai yra energetinis saugumas. Energiją galimą gauti įvairiais būdais ir turint įvairias sistemas. Šios sistemos yra arba saugios, arba nesaugios – neatsparios įvairiems trukdžiams, kuriuos sukelia daugybė grėsmių: tiek technologinių, tiek gamtinių, tiek ekonominių, tiek monopolinių ir geopolitinių. Todėl vertindami Lietuvos energetinės sistemos saugumą, remdamiesi anksčiau išvardintais kriterijais, galime sakyti, kad ji yra nesaugi“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo VDU profesorius. „Žinoma, fiziškai ji yra pajėgi patiekti tiek energijos, kiek mums reikia, tačiau vos tik pabrangus dujoms, visos energijos kainos šoko aukštyn, nes mes tokiam ekonominiam trikdžiui esame neatsparūs“, – sakė J.Augutis.
Pokalbininko teigimu, faktas, kad Lietuvoje energijos gavyba nėra diversifikuota, o susikoncentruoja tik į vieną technologiją taip pat apsunkina situaciją. „Didžiųjų miestų šildymas atliekamas vien gamtinėmis dujomis, biokuras labai sunkiai skinasi kelią, o elektros gamyba yra pagrįsta importu. Jeigu bandytume ją pasigaminti patys, tai galėtume padaryti tik degindami dujas“, – apie Lietuvos energijos sistemos trūkumus kalbėjo VDU profesorius.
„Jeigu nutrūktų dujų tiekimas turėtume labai didelių problemų. Elektros sugebėtume pasigaminti naudodami mazutą, tačiau su šildymu iškiltų problemų“, – pabrėžė energetikos ekspertas.
Per didžiulė prabanga
Pasak VDU profesoriaus SGD, be abejonės, yra vienas svarbiausių ir prioritetinių objektų. „Kitas klausimas yra dėl jo pajėgumo ir galingumo. Į SGD terminalą reikėtų daugiau žvelgti kaip į energetinio saugumo užtikrinimo infrastruktūrą, kuri leistų Lietuvai dujas įsigyti ne daug didesne kaina nei ji yra rinkoje“, – sakė J.Augutis.
Paklaustas, kokia dalis privataus ir valstybės kapitalo turėtų būti statomame terminale, pašnekovas teigė, kad į šį klausimą nelengva atsakyti. „Privataus kapitalo indėlis yra labai naudingas tuomet, kai yra nepriklausoma ir laisva rinka. Kai jos nėra, valstybė su savo reguliavimu turėtų išlikti kaip pagrindinis rinkos reguliuotojas, bet tai nereiškia, kad privatus kapitalas negali dalyvauti“, – svarstė VDU profesorius.
Pasak LEI atstovo teisingiausias variantas būtų, jei privatus ir valstybės kapitalas pasidalintų atsakomybę už šio terminalo statybą, nes vien tik valstybės lėšomis pasatyti SGD būtų per didelė našta. „Aišku, ideliausias atvejis, kai objektas veikia pilnu pajėgumu, kaip rinkos dalyvis. Tačiau ne visuomet taip yra. Pavyzdžiui, Elektrėnų elektrinė turi didžiulius energijos gamybos pajėgumus, tačiau ji nėra rinkos dalyvis ir jų visų nepanaudoja. Tačiau įsivaizduokite, jeigu mes jos neturėtume. Užtektų sustoti elektros importui ir Lietuva liktų be šviesos“, – pasakojo VDU profesorius.
Vis gi „Dujotekanos“ prezidentas V.Orechovas sako, kad Lietuvos rinka tokiam terminalui yra per maža, o tokio terminalo statybos yra per didžiulė prabanga. „Aš sutinku su EK nuomone, kurioje teigiama, kad Baltijos šalims reikia turėti vieną terminalą, kuris stabilizuotų kainas regione ir atliktų dujų rezervo funkciją ir leistų didesnę derybų su dujų pardavėjais laisvę
Ispanijos pavyzdys
Prieš 15 metų Ispanija buvo panašioje padėtyje, kaip Lietuva šiandien. Ji priklausė nuo vieno dujų tiekėjo, tačiau šiandien ši šalis yra didžiausia suskystintų gamtinių dujų importuotoja Europoje ir trečioji pasaulyje. Ispanijoje šiuo metu veikia 6 SGD terminalai, o dujų rinka – liberalizuota. Pietų Europos šalis šiandien dujas perka iš 14 skirtingų šalių – daugiausia iš Alžyro, Persijos įlankos, Nigerijos ir kt.
Lietuvos SGD terminalo projektą įgyvendinančios bendrovės „Klaipėdos nafta“ atstovai lankėsi Barselonos SGD terminale, kuris yra panašus į būsimą Klaipėdos terminalą tuo, kad jis veikia labai intensyvios laivybos uoste ir yra netoli miesto. Barselonos terminale per 40 jo darbo metų nebuvo nė vieno incidento, kuris būtų sukėlęs pavojų aplinkai ar žmonėms.
SGD kaimynystėje
Europoje veikia 57 SGD terminalai. Didžiausias Europoje SGD terminalas veikia Jungtinėje Karalystėje. Jo pajėgumas – 18 mlrd. kubinių metrų suskystintų gamtinių dujų per metus. Olandai plečia savo SGD iki 22 mlrd. kub.m. Per metus. Mažiausio pajėgumo terminalai įrengti Kipre, Graikijoje bei Švedijoje. Švedijoje buvo atidarytas ir pirmasis SGD importo terminalas Baltijos jūros regione. Lenkija SGD terminalą stato Šcecine.
Juozas Baranauskas
Užsakymo numeris 1122.