Taip jau sutapo, kad vienu metu Kopenhagoje svarstomi vartojimo mažinimo klausimai – vardan aplinkos teršimo pristabdymo, o likusiose pasaulio sostinėse plušama ties vartojimo padidinimo problemomis – vardan gelbėjimosi iš ekonomikos krizės. Tokio vartojimo, kokį išugdėme džiaugdamiesi laisvos ūkinės veiklos teikiamomis galimybėmis.
Ir vartoti galima daugiau, ir kenkimą aplinkai sumažinti, bet – kažką mūsų ūkiniame mechanizme ir mūsų supratime apie ūkininkavimą (ekonomiką) keičiant, kažką tame ūkio mechanizme pameistraujant.
Ekonomikos mokslas, su priekyje žengiančiais milžiniškas klaidas padariusiais prognozuotojais ir apsiverkusiais finansų rinkų investuotojais, priverstas pripažinti, kad ekonomika nėra mokslas (tik mokslas), o yra mokslo ir meno (fantazavimo ir intuicijos) mišinys.
Buvo laikas, kai nepasitenkinimas neoklasikiniais ir neokeinsistiniais modeliais atvedė tyrinėtojus prie racionalių lūkesčių teorijos. Rodėsi, kad rastas būdas, kuriuo galima gerokai sustiprinti ekonomikos mokslo įžvalgumą ir užtikrinti ekonominės politikos veiksmingumą.
Juk žmonės, pagal ekonomikos teorijos jiems teikiamą apibrėžimą, yra racionalūs gyvūnai, labai lanksčiai reaguojantys į veiklos sąlygų pokyčius ir sugebantys keisti veiklos parametrus pagal gaunamus rinkų signalus. Jei padėtis rinkose ar valdžios ekonominėje politikoje keičiasi – žmonės atitinkamai keičia ir savo elgesį.
Prireikė dar vieno įrodymo, kad taip nėra. Eilinis burbulas (juk ne pirmas – klasikinis buvo tulpių svogūnėlių burbulas Olandijoje XVII amžiuje) nekilnojamojo turto rinkose atvedė iki didžiulės krizės finansų rinkose ir galop smogė realiajai ekonomikai.
Dar kartą įsitikinta, kad vartotojai, bendrovės, bankai, investiciniai fondai elgiasi paprasčiau – esamas tendencijas ekstrapoliuoja (pratęsia) į artimiausią ateitį. Jei šiandien butai brangsta, tai verta pirkti ne vieną, nes rytoj pardavus bus galima daug uždirbti.
Ir tada aiškėja, kad gelbėjimasis iš krizės yra tiesiog pačių krizėn pakliuvusių reikalas. Nebus ne tik iš kažkur ištiestos pagalbos (finansų) rankos, bet ir gatavų receptų.
Griežtesni analitikai jau dabar pažymi, kad ir paklausos skatinimas krizės metais, ir valiutų devalvavimas, ir besaikis skolinimasis, siekiant padėti verslui ir pagelbėti valstybei, yra tik trumpalaikės, nors ir būtinos „anestezinės“ priemonės. Jos faktiškai palaiko jau nebepalaikomą ūkio struktūrą, susiformavusią prieš krizę. Tikras „gydymas“ turi būti nukreiptas į struktūros pokyčius.
Ir greta tradicinės (sektorinės) ūkio struktūros kaitą reikėtų pakalbėti ir apie didžiuosius, metastruktūros pokyčius. Apibrėžkime juos.
Pirma, darbo prasmės sugrąžinimas. Lyg visi esam vartę ekonomikos vadovėlius ar bent tėvų aiškinimus girdėję – viskas sukuriama darbu. Tačiau minioms darbingų žmonių „darbas“ pakeičiamas „teisėmis“. Jau politiškai nekorektiška pernelyg daug kalbėt apie būtinumą dirbti visiems, kas gali dirbti. Kas nedirba, nors darbingas, turi gauti ką – pinigų ar darbo? Darbo „nėra“, todėl reikia duoti pinigus. Kaip anestezinę priemonę – būtinai taip, bet ar tuo problema išspręsta? Sunku patikėti (ir gerai darote, jei netikite), kad pinigų davėjai nerastų, patys ar kitų institucijų talkinami, darbo darbingiems pinigų gavėjams (kur šie bebūtų – kalėjimuose, nakvynės namuose ar tiesiog miestų ir kaimų būstuose).
Antra, laukinis liberalizmas mūsų atkurtos nepriklausomybės pradžioje kartu su neapykanta buvusiai sistemai pastūmėjo mus į šalį nuo kooperatinio judėjimo. Liko didelis praradimas, nes neturėjom galimybės atgaivinti ir tęsti tą didžiąją kolektyvinio ūkinio veiksmo mokyklą, kuri tiek daug padėjo ir padeda kiekvienam, kuris nori stotis ant kojų, bet negali įsisprausti į didžiųjų bendrovių užgultas rinkas. Kas šiandien stebi arba stebisi Šiaurės šalių, Austrijos, Izraelio ekonomine lyderyste pagal žmonių gerovės, inovatyvumo, technologinio pirmavimo, ūkio konkurencingumo rodiklius – tas sėkmės šaknų turi dairytis tų šalių kooperatiniame judėjime, kuris jose milijonams žmonių išugdė šeimininko, novatoriaus, komandos nario, o ne šiaip parsisamdančio bosui jausmą. Tarpukario Lietuvoje valdžios skatinamas ir remiamas kooperatinis judėjimas pasiekė įstabių rezultatų (priminsiu legendinius vardus – „Lietūkis“, „Parama“, „Spaudos fondas“, „Pienocentras“, „Sodyba“). Tradicija buvo sunaikinta, šiandien net nebežinom, kad galėtume vienodžiau galvoti apie ūkinę veiklą, daugiau joje suprasti ir labiau šeimininkiškai joje dalyvauti.
Trečia, individualus darbas, privati iniciatyva ir galėjimas džiaugtis savo darbo vaisiais bei kooperacija visur, kur ji duoda naudą (begalė veiklos sričių) leidžia spręsti tarpininkavimo problemą. Atlikdami absoliučiai reikalingas tarpininkavimo funkcijas (pirkti ir parduoti kas pagaminta, surinkt santaupas iš vienų ir paskolint kitiems) tarpininkavimo subjektai daugelyje valstybių sukūrė savo paslaugų tinklus ir tapo gigantais, nesyk diktuojančiais sąlygas jei ne visai rinkai, tai milijonams silpnesniųjų gamintojų. Dar daugiau – jų jėga ir galia stumia juos pačius į nebe racionalią, pernelyg rizikingą veiklą, į naudojimąsi oligopoline galia, į vartotojų (klientų) išnaudojimą. Neatsitiktinai „infekcijos židiniu“ nūdienos ekonomikoms vis dažniau tampa finansų rinkos – nes veikėjų skaičius jose tiek sumažėjo, galimybės įsispraust į jas naujokams taip sumenko, kad galima pradėti galvoti apie jas kaip periodinio puvimo židinį. Beje, pasaulio didieji jau imasi priemonių tą židinį operuoti (su nežinoma sėkme).
Prekių gamybos ir paslaugų teikimo organizavimas darosi vis sudėtingesnis, į praeitį grįžti neįmanoma. Struktūrų beveik neįmanoma supaprastint. Labai taikliai kažkada anksčiau pasakė „Šiaurės Atėnų“ autorius A.Šiuša: „Jei valstybė pradeda rūpintis žmogumi – vadinasi, valstybėje kažkas negerai.“ Tą „negerai“ be valstybės jau neišspręsime. Belieka tik mums, žmonėms, valstybę laikyt savo rankose – visomis prasmėmis.
