Rūkymas vis dar išlieka didžiausia ligų ir mirčių, kurių galima išvengti, priežastimi Anglijoje, visuomenei tai kasmet kainuoja apie 17 mlrd. svarų sterlingų (19,8 mlrd. eurų).
Įtikinti 6 milijonus rūkalių mesti rūkyti nėra lengva, tačiau naujoje vyriausybės užsakytoje nepriklausomoje apžvalgoje pateikiama keletas dėmesio vertų rekomendacijų bei pabrėžiama, kad rūkymas yra pagrindinis nelygybės veiksnys, daug labiau paplitęs tarp skurdžiausių visuomenės sluoksnių.
Viena iš labiausiai į akis krintančių rekomendacijų – palaipsniui didinti minimalų amžių, nuo kurio galima pirkti tabako gaminius, siekiant užtikrinti, kad ateinančios kartos niekada nerūkytų. Naujoji Zelandija jau įsipareigojo tai padaryti, uždrausdama parduoti tabaką asmenims, gimusiems po 2008 m.
Tarp kitų apžvalgoje pateiktų pasiūlymų – uždrausti prekybą cigaretėmis prekybos centruose, „įšaldyti“ tabako pramonę, kad ji negalėtų gaminti naujų produktų ir (arba) prekinių ženklų, daugiau lėšų skirti paramos tarnyboms ir žiniasklaidos kampanijoms, padedančioms žmonėms mesti rūkyti.
Apžvalgos autorius, buvęs labdaros organizacijos vadovas dr. Javedas Khanas taip pat rekomenduoja mažinti tabako įperkamumą didinant mokesčius. Šią idėją pagrindžia išsamūs „The Conversation“ tyrimai, rodantys, kad tai yra viena veiksmingiausių tabako kontrolės priemonių, kuria sėkmingai sprendžiami socialinės nelygybės klausimai.
Nors Jungtinėje Karalystėje kainos jau dabar yra palyginti didelės (20 cigarečių pakelis dabar vidutiniškai kainuoja 12,64 svarų sterlingų (14,74 eurų), jos vis tiek yra daug pigesnės nei tokiose šalyse, kaip Australija ir Naujoji Zelandija, kur mokestis gali būti dvigubai didesnis.
Pateikiama rekomendacija staiga 30 proc. padidinti visų tabako gaminių apmokestinimą atitinka tyrimus, kurie rodo, kad dideli vienkartiniai didinimai yra veiksmingesni už laipsniškus. Pagrįstai tikimasi, kad tai lems didelį tabako vartojimo sumažėjimą tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu.
J. Khanas taip pat atkreipia dėmesį ir į kitą tyrimo išvadą, kad rankomis sukamam tabakui turi būti taikomi tokie pat mokesčiai, kaip ir gamyklinėms cigaretėms, taip rūkaliai jo nelaikytų pigesniu pasirinkimu.
Tabako pramonės šalininkai dažnai tvirtina, kad didesni mokesčiai paskatins rūkalius pereiti į juodąją rinką. Tačiau J. Khanas teigia, kad pagrindinė priežastis, kodėl žmonės perka nelegalų tabaką, yra ta, kad jie gali tai daryti, ir vietoj to siūlo skirti daugiau lėšų teisėtumo užtikrinimui.
Iš tikrųjų tabako pramonė jau seniai susijusi su kontrabanda. Nustatyta, kad daugiau kaip du trečdalius nelegalių cigarečių Jungtinėje Karalystėje sudaro tabako pramonei priklausantys prekių ženklai, o tai geriausiu atveju rodo, jog nesugebama kontroliuoti tiekimo grandinės.
Tabako pramonė ir valstybės pajamos
Vienas iš didesnių tabako mokesčių privalumų yra ne tik rūkančiųjų skatinimas mesti rūkyti, bet ir didesnės valstybės pajamos. Šie pinigai padėtų vyriausybei sumokėti už prašomą papildomą finansavimą, tačiau J. Khanas aiškiai sako, kad jis pirmenybę teiktų tam, kad pramonė mokėtų pagal principą „moka teršėjas“.
Tyrimai rodo, kad tai tikrai įmanoma, nes tabako gaminių, kurie sukelia didelę priklausomybę ir kurių gamyba kainuoja nedaug, gaminimas vis dar yra nepaprastai pelningas.
2018 m. (naujausi pateikti duomenys) šešių didžiausių pasaulio cigarečių gamintojų pelnas (prieš sumokant pajamų mokesčius) sudarė daugiau kaip 55 mlrd. dolerių (52 mlrd. eurų). Tai yra daugiau nei „Coca-Cola“, „Pepsico“, „Nestle“, „Fedex“, „Starbucks“, „Mondelez“, „General Mills“, „Heineken“ ir „Carlsberg“ įmonių, kurioms kartu priklauso daugybė visiems žinomų prekės ženklų, bendras pelnas (48,5 mlrd. eurų).
J. Khanas siūlo kelis būdus, kaip priversti pramonę mokėti tiesiogiai, įskaitant papildomą pelno mokestį arba naują mokestį „moka teršėjas“, taikomą cigarečių pardavimo pelnui. Abi šios idėjos yra pagrįstos „The Conversation“ atliktais tyrimais.
Idealiu atveju vyriausybė skatinama žengti dar toliau ir įvesti kainų reguliavimą, pagal kurį reguliavimo institucija nustatytų kiekvieno tabako gaminio kainą, todėl pramonė gautų mažesnę grąžą, o vyriausybė galėtų surinkti daugiau mokesčių.
Jei tai būtų daroma kruopščiai, dabartinį didelį pramonės pelną būtų galima paversti didesnėmis valstybės pajamomis. Be to, taip būtų sustabdyta gudri tabako pramonės naudojama kainų nustatymo taktika, kuria siekiama sumažinti apmokestinimą.
Tokia tiesioginė kainų kontrolė gali atrodyti radikali. Tačiau Jungtinėje Karalystėje tai jau vyksta vandens ir energijos srityje. Kodėl gi to nepritaikius ir priklausomybę sukeliančia produktui, nuo kurio šalyje kasmet miršta dešimtys tūkstančių žmonių?
J. Khano apžvalga rodo, kad reikia radikalaus požiūrio, kuris padėtų išsaugoti gyvybes ir įgyvendinti planus, kad iki 2030 m. Anglijoje rūkalių nebeliktų. Svarbiausias klausimas – ar vyriausybė bus pakankamai drąsi ir padarys tai, kas būtina, kovoje su tokia turtinga ir galinga pramone.
