Laisvose ir demokratinėse valstybėse bendruomeniniai santykiai formuojami valdžios pasidalijimo valstybės, ekonominės veiklos plėtra verslo bei organizuotomis piliečių grupėmis nevyriausybinių organizacijų sektoriuose, principais.
Šios trys pamatinės grupės sudaro bendrą visuomeninių santykių tinklą, kuriuo grindžiamas laisvos, demokratinės ir pilietinės visuomenės gyvybiškumas nepriklausomoje valstybėje. Kiekvienam piliečiui yra suprantama, jog suvereni valstybė turi turėti renkamą valdžią, o išrinktos valdžios priimtus sprendimus įgyvendina biurokratinis valstybės aparatas. Žmonės, norėdami gauti nemokamų paslaugų iš valstybės sektoriaus, moka mokesčius valstybės biudžetui. Tačiau neretai susiduriama su dilema – kiek mokesčių mokėti, kadangi kuo daugiau valstybė gali skirti dėmesio kiekvienam iš savo piliečių, tuo didesnius mokesčius tie patys piliečiai turi mokėti valstybei.
Laisvosios rinkos šalininkų palaikomas kitas visuomeninės grupės elementas, t.y. privatus verslas, kuriantis pridėtinę vertę visuomenėje ir generuojantis pagrindinius mokesčius, sumokamus valstybei. Manoma, jog kuo labiau verslas bus laisvas ir nesuvaržytas mokestinėmis pinklėmis, tuo daugiau žmonės turės darbo vietų ir uždirbs pinigų, cirkuliuojančių vidinėje rinkoje. Valstybės aparatas, anot jų, turėtų būti sumažintas iki tiek, jog užtektų įgyvendinti atstovaujamosios valdžios priimtų sprendimų įgyvendinimui.
Ši diskusija yra neišsemiama ir vertinama įvairiais aspektais – ar pasekti socialistinės gerovės linkme dairantis į Skandinavijos šalis, ar pasikliauti anglosaksiška privataus kapitalo ir laisvosios rinkos idėja. Ir nesvarbu, kuria kryptimi ekspertai ar visuomenė dairysis, verta atkreipti dėmesį į tai, jog abiem atvejais visuomenė plačiąja prasme turi galimybę užtikrinti savo interesų atstovavimo galimybes ir būti aktyviais sprendimų įtakotojais. Tiek socialistinėje Švedijoje, tiek ir laisvosios rinkos principais besivadovaujančiose Jungtinėse Amerikos Valstijose trečiasis sektorius – nevyriausybinių organizacijų veikla yra aktyvi ir gyvybinga. Piliečių dalyvavimas NVO ir savanoriškoje veikloje šiose šalyse siekia 70-90 proc. įvairiose amžiaus grupėse.
Abiem atvejais, šios šalys yra pasiekusios aukštą išsivystymo lygį ir sudariusi sąlygas piliečiams tiesiogiai dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose, kurti ir plėtoti nevyriausybinių organizacijų veiklas, teikti paslaugas bei teikti bet kokią kitą viešąją naudą visuomenei suteikiančią veiklą.
Išsivysčiusiose šalyse yra suvokiama, jog pelno nesiekiančios NVO yra socialinės ekonomikos generatorius, plėtojantis gyventojų socialinę gerovę, teikiantis socialines paslaugas ir kuo toliau, tuo labiau perimantis šią funkciją iš valstybės sektoriaus, taip užtikrindamas pigesnių ir kokybiškesnių paslaugų teikimą įvairioms visuomenės grupėms. Vakarų ar Skandinavijos šalyse suvokiama, jog NVO turi geresnį priėmimą prie pačių paslaugų gavėjų, jie turi betarpišką ryšį su savo klientais ir nariais. Tad valstybei tenka tik mokesčių administratoriaus funkcija, surinkus mokesčius juos teisingai paskirstyti ir nesiimti pačiai organizuoti tų paslaugų teikimo, kurias gali suteikti patys piliečiai, t.y. per oficialiai įkurtas nevyriausybines organizacijas.
Deja, tačiau tenka konstatuoti, jog Lietuvoje visuomeninės santvarkos diskurse pasigendama trečiosios grupės – nevyriausybinių organizacijų vaidmens bendruomeniniame gyvenime. Mūsų šalyje piliečių aktyvumas dalyvaujant visuomeniniame gyvenime nesiekia net 15 proc., nors būtent ši aktyvių piliečių organizuota grupė sudaro didžiausią visuomenės nuomonės atspindį. Tai lyg visuomenės poreikių ir nuolat besikeičiančios socialinės situacijos veidrodis, į kurį deja mūsų šalies valdžia vis dar bijo pažvelgti ir įvertinti.
Kiekvienas išrinktų valdžios atstovų sprendimas, prieš jį priimant turėtų būti aptartas su įvairiomis piliečių grupėmis – verslo sektoriumi bei skirtingomis gyventojų socialinėmis grupėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis. Ir siekiant, jog ši diskusija su visuomene būtų efektyvi bei produktyvi, ji turi būti organizuota, struktūruota. Ypatingos mobilizacijos ir tinkamų bendradarbiavimo formų poreikis atsiranda valstybėms susiduriant su didesnėmis socio-ekonominėmis problemomis, kuomet valdžiai reikalingas visuomenės dėmesys ir nuomonė apie nepopuliarius sprendimus, kuriuos siekia priimti išrinktieji.
Netgi Europos Sąjungoje, 2010 m. kovo mėn. priėmus naująją Europos plėtros strategiją „Europa 2020“, Europos Sąjungos socialinių reikalų ir darbo komisaras Laslo Andor teigė, jog „vis gilėjant ekonominei krizei Europoje, šalys viena po kitos klimpsta į vis didesnes biudžeto skolas. Bandydamos išsaugoti nacionalines ekonomikas ir vengdamos valstybių bankroto, šalys imasi nepopuliarių sprendimų – mažina viešojo sektoriaus išlaidas, ypatingai atlyginimus ir išmokas, bei kelia ar įveda naujus mokesčius. Šie sprendimai paliečia tiek verslo sektorių, tiek ir visuomenę, todėl jų palaikymui yra būtinas bendradarbiavimas su visomis suinteresuotomis pusėmis. Ypatingas dėmesys privalo būti skiriamas nevyriausybinių organizacijų sektoriui, atstovaujančiam piliečių interesams bei politikams, priiminėjantiems sprendimus. Būtent šios dvi grupės formuoja ir įgyvendina bendrą visuomenės poziciją.“ (2010 m. birželio 23 d., Europos Komisija, ESF konferencija „Formuojant ES ateitį“).
Tad, kad ir kaip painiai atrodytų visuomeninių santykių laukas paprastam piliečiui, kiekvienam piliečiui verta būtų pagalvoti apie savo asmeninį indėlį ir aktyvesnį dalyvavimą bendruomeniniame gyvenime. Tik tokiu būdu pilietis turi galimybę dalyvauti savo šalies valdyme, sprendimų priėmimo procesuose tiek vietos bendruomenės, savivaldybės, tiek ir nacionaliniu lygiu.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Lietuvos NVO skėtinės struktūros sukūrimas“, kurį finansuoja Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija pagal EEE ir Norvegijos finansinius mechanizmus, ir bendrai finansuoja Lietuvos Respublika.
NVO informacijos ir paramos centro informacija
