Derybų tarp šalių kreditorių ir šalių skolininkių kontekste derėtų atkreipti dėmesį į menkai viešinamą santykį tarp valstybės skolos, BVP ir privataus sektoriaus turto, „The Guardian“ cituoja Peterį Jurgeną, verslininką ir verslo angelų fondo valdytoją bei „New Economic Thinking“ instituto valdybos narį.
Valstybės skolos ir BVP santykis sulaukia kur kas didesnio dėmesio ir skandalingų antraščių nei valstybės gyventojų turto palyginimas su šalies BVP.
Europos centrinis bankas (ECB) parengęs obligacijų išpirkimo programą leido Pietų Europai atsikvėpti, finansų rinkos kiek aprimo, skolinimosi kaina sumažėjo, tačiau Italija, Ispanija, Graikija bei Portugalija net ir susiklosčius tokioms aplinkybėms balansuoja ties praraja. Lėtas augimas ar net recesija neleidžia užkamšyti biudžeto deficito ir sulėtinti valstybės skolos augimo.
Ironiška, kad privačiose rankose sukauptas turtas lyginant jo santykį su BVP pietinėse valstybėse prilygsta, o kai kada net pranoksta pasiturinčių šiauriečių sukauptą gerovę.
Italiją galima laikyti rekordininke. Tarp visų G7 valstybių jos gyventojų ir verslo sukaupto turto ir valstybės BVP santykis yra didžiausias bei 30-40 proc. viršija Vokietijos rodiklius.
Italijoje ir Prancūzijoje privataus turto ir BVP santykis siekia penkis su vienu. Ispanijoje prieš pat krizę šis santykis siekė net šešis su vienu. O štai Vokietijoje tik 3,5 su vienu.
Susidarius tokioms aplinkybėms galima be jokios sąžinės graužaties paklausti, ar tikrai mokesčių mokėtojai iš Šiaurės valstybių turėtų solidarizuotis su Pietų Europiečiais ir skolinti jiems pinigus? Kodėl šiauriečiai turi jausti pareigą gelbėti Pietuose skęstantį eurą? Aukštas privataus sektoriaus turto ir BVP santykis rodo, kad šiose valstybėse yra pernelyg žemi mokesčiai arba prastas jų surenkamumas, tuo tarpu šiaurėje egzistuoja arba aukštesni mokesčiai arba efektyvesnis jų surenkamumas.
Galbūt prieš prašydami pagalbos iš kitų pietiečiai turėtų panaudoti savo vidaus išteklius? Šalims skolininkėms derėtų kreiptis į savo mokesčių mokėtojus ir paprašyti stipriau prisidėti prie nacionalinės skolos apmokėjimo. Gyventojų solidarizacija šalies viduje padarytų įspūdį rinkoms ir užtikrintų mažesnę skolinimosi kainą. Pietų valstybės galėtų pasiūlyti savo tautiečiams obligacijų su 3 ar 4 proc. palūkanomis ir atleisti tokias investicijas nuo pajamų mokesčio.
Pietiečiai dar neišnaudojo visų skolinimosi galimybių vidaus rinkoje, todėl jų skolų subsidijavimas iš išorės pakerta Europos piliečių pasitikėjimą vieningo žemyno projektu.
Euro zonos pareigūnai pamiršta, kad besirūpindami prasiskolinusiomis valstybėmis gali prarasti Suomiją. Ši valstybė vos viena iš kelių, kuri euro zonoje dar gali didžiuotis aukščiausiu skolinimosi reitingu.
Suomių nepasitenkinimas parama Pietų Europai yra visiškai suprantamas, todėl nereikėtų stebėtis, kad juos labiau vilioja Danijos ir Švedijos pasirinktas kelias. Abi šios Europos sąjungos valstybės auga pakankamai sparčiai, turi mažas skolas, naudojasi nacionalinėmis valiutomis ir nėra įsipareigojusios remti žlungančių euro zonos narių.
Ispanijos ir Italijos gyventojai turi pakankamai nuosavų lėšų, kad suteiktų savo vyriausybėms laiko įgyvendinti reikiamas reformas. Tiesą sakant, net ir padengę visas savo valstybių skolas pietiečiai pagal privataus turto ir BVP santykį atrodytų geriau nei kai kurie kaimynai iš Šiaurės.
Norint užbaigti euro krizę tereikia politinės valios, o ne gudrių ekonominių sprendimų. Jei tik Pietų Europos valstybių lyderiams pavyktų įtikinti savo piliečius finansuoti valstybės skolą, tuomet laimėtų visa euro zona.
