Pirmoji mūsų krizės vasara atnešė jos stabilizavimosi požymių, bet nesuteikė jokio tikrumo dėl artimiausios ateities.
Sulėtėjo bendrojo vidaus produkto (BVP) mažėjimo tempai. Kadangi BVP mažėjimo rodiklius didele dalimi lemia iki pat 2008 m. trečio ketvirčio tęsęsis ekonomikos augimas, tai netrukus tie ekonomikos smukimo skaičiai savaime sumenks, taip patvirtindami, kad uraganas ekonomikoje praėjo, kartu sunaikindamas ir dalį pajamų kūrimo potencialo.
Eksportas birželį netgi padidėjo 11,3 proc. Smukusi nuo pat sausio pramonės gamyba gegužę, birželį ir liepą nežymiai trūktelėjo aukštyn (atitinkamai 7,3, 1,2 ir 2,9 proc.; pašalinus sezoniškumo įtaką). Liepą, lyginant su birželiu, paaugo ir vidaus prekybos apyvarta, 3,1 proc. (palyginamosiomis kainomis).
Tačiau gamybos kritimo trajektorijos išsilyginimas („lėkštėjimas“) dar neužtikrintas. Viena vertus, kainų lygio stabilizavimasis ir kai kurių kainų mažėjimas atitinkamai didina perkamąją galią ir, taigi, realiuosius produkcijos pardavimus. Balandį, gegužę ir birželį kainų lygis vis mažėjo, metinė infliacija nuo 7,4 procentų 2008 m. balandį sulėtėjo iki 3,9 proc. šį balandį ir toliau lėtėja. Vilčių teikia ir šioks toks pagyvėjimas prekybos partnerių šalyse. Kita vertus, kainų smukimą pristabdys pridėtinės vertės mokesčio (PVM) padidinimas (papildomai gautos lėšos, virtę biudžeto išlaidomis, nepadidins visuminės paklausos, tik sumažins valstybės skolinimosi mastus). Dar didesnį neigiamą poveikį BVP augimui padarys atlyginimų mažinimas viešajame sektoriuje (čia dirba, neskaičiuojant darbuotojų valstybinėse įmonėse, apie 25 proc. visų dirbančiųjų) –sumažės ne tik ten dirbančių paklausa, bet ir jų indėlis į BVP.
Todėl išlieka negera tikimybė, kad netvirta mūsų ekonomika patvirtins prognozuotojų spėjimus, jog jos traukimasis persikels ir į 2010 metus.
Tačiau, nors paradoksalu, tas ekonomikos smukimas vyksta kartu su jos „stangrėjimu“, subalansuotumo ir proporcingumo stiprinimu, jos būsimo stabilumo užsimezgimu.
Pirma, tą subalansuotumą didina, kaip ir visose šiuo atveju šalyse, infliacijos tempų mažėjimas. Galime prisiminti, kad dar neseniai buvom Europos rekordininkais (kartu su latviais, estais ir bulgarais); liepos mėnesį jau užleidom vietą kitai trijulei: metinė infliacija Lietuvoje liepą buvo 2,6 proc. (sausį 9,5 proc.), tuo tarpu Rumunijoje 5 proc., Vengrijoje 4,9 proc., Lenkijoje 4,5 proc. Infliacijos pažabojimas netrukus bus vienas svarbiausių ekonomikos stabilizavimo pasiekimų.
Antra, radikaliai pasitvarkė mūsų išorės ekonominių ryšių balansas: dar prieš metus, 2008 m. pirmą ketvirtį einamosios sąskaitos deficitas buvo net 18,7 proc. BVP; šių metų pirmą ketvirtį deficito išvis neliko, turėjome net 0,4 proc. BVP dydžio perviršį. Tokia neregėta korekcija pasiekta „per kraują“ – negailestingai pristabdant didžiumą valstybės ir privataus sektoriaus investicijų (taigi, ir joms reikalingų gaminių importą), bet užtat ji eliminavo būtinybę skolintis užsienyje toms investicijoms finansuoti.
Reikėtų ir trečio ingrediento, bet jo nėra – viešieji finansai (nacionalinis bei „Sodros“ biudžetai) nesubalansuoti ir negali būti subalansuoti dabartinėmis sąlygomis. Tai tenka apmokėti labai didelėmis palūkanomis ir bent dešimtmečiui smarkiai padidinti valstybės skolą (taigi ir jos aptarnavimo išlaidas).
Tačiau visumoje mūsų ekonomika priversta tapti labiau subalansuota. Infliacijos, biudžeto deficito ir einamosios sąskaitos išbalansavimo suvaldymas reiškia krašto ūkio fundamentų sutvirtinimą, o tai, savo ruožtu, garantuoja ateityje kitus du „normalumus“ ekonomikoje – aktyvesnę investicinę veiklą ir produktyvumo augimą. Šie du procesai užtikrins mūsų produkcijos tarptautinį konkurencingumą. Taip bus padėti pagrindai ir tolesnei prekybos plėtrai, ir užsienio investicijų gausėjimui Lietuvoje, ir galop gerovės kilimui.
Subalansuotumo didėjimas nieko žmonėms neduoda einamuoju momentu. Netgi atvirkščiai – ūkio pusiausvyros didinimo priemonės padidina sunkumus, nes – kaip ir kraštutinai išbalansuotos asmenybės atveju - nutraukia nuskausminančias injekcijas.
Todėl reikėtų pagalvoti ir apie, pasakykim ne per daug elegantiškai, „metadono programą“ Lietuvos ūkiui.
Rudeniop, o juolab žiemą ir pavasarį krizės reiškiniai pasireikš dar sunkiau, jos pasekmių problemos paaštrės. Nematyti, kad vyriausybė iš anksto tam ruoštųsi.
Visų pirma, bus būtina sustiprinti socialinę paramą ir globą, nes skurdo ir panašių problemų pagausės. Ištekliai tiems reikalams (finansų ir žmogiškieji) turi būti padidinti (kol kas jie mažinami viskam be išimčių).
Antra, teks padidinti akcentą darbui, kuris, kaip žinome, gelbsti mus ne tik nuo nuobodumo ir paleistuvavimo, bet ir nuo skurdo. Pastarasis dalykas turėtų būti ir valstybinės politikos reikalas. Visokeriopa parama smulkiam verslui, visokeriopas jo išpančiojimas, darbo rinkos racionalizavimas, darbo etikos ugdymas turi pakilti į aukštesnį lygį. Darbas turi likti pragyvenimo sąlyga ir būdas.
Negali būti, kad mūsų bedarbiams, socialinių pašalpų gavėjams, kaliniams ir kitiems darbingiems, bet visuomenės maitinamiems, negalime mainais už tai pateikti atlikti visuomenei naudingo darbo.
Trečia, vis primirštame suvokti (nors valdžia tai įrašo), kad dauguma dabartinių ekonominės politikos priemonių yra priverstinės, ekstraordinarinės, laikinos. Jų veikimo laikotarpiui reikalingas tam tikras bendras mobilizavimasis. Mūsų visuomenė, nors nevengia pasismaginti per visuotinius rinkimus, yra kantri, stoiška, gebanti suprasti padėtį ir tikinti ateitimi.
Pabaigai priminimas: ekonomika gal ir yra alfa, bet tikrai ne visa likusi abėcėlė, įskaitant ir omegą. Gyvenimas yra daug platesnis, spalvotesnis ir įspūdingesnis dalykas nei ekonomika su visais jos „padargais“. Buvęs JAV prezidentas George‘as Bushas teisus, išsitaręs: „Prezidentavimas buvo įstabi patirtis, bet niekas neprilygsta saulėlydžiams Teksase.“
