Pagal darbo santykių reguliavimo lankstumą Lietuva pasaulyje yra 127 vietoje iš 187 valstybių, Europos Sąjungoje (ES) – šešta nuo galo, skelbiama antradienį pristatyto Lietuvos laisvosios rinkos instituto „Lietuvos ekonomikos tyrimas 2012/2013 (1)“ ataskaitoje.
Pasak LLRI vyresniojo eksperto Vytauto Žukausko, tai yra itin žemas įvertinimas, rodantis, kad, nepaisant visų pastangų, darbo santykių reguliavimas išlieka problematiškas, jam labai trūksta pokyčių, kurie galėtų mažinti nedarbą ir prisidėtų prie Lietuvos ekonomikos augimo.
„Estija, 2009 m. palengvino darbo santykius, o rezultatas labai paprastas. 2010 m. Estijos ir Lietuvos fiksuojamas nedarbo lygis buvo ganėtinai panašus, apie 14 proc. Dabar 2012 m. pradžioje Estijoje nedarbas siekė tik 7 proc., pas mus 10 proc. Tai reiškia, kad jie su savo darbo santykių modernizavimu dvigubai daugiau sumažino nedarbą nei Lietuva. Tai iliustruoja pokyčių būtinybę“, – kodėl būtina siekti pokyčių darbo santykių reguliavime aiškino LLRI prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Jis pripažino, kad šiokie tokie pokyčiai verslą reguliuojančių institucijų lygmeniu yra vykdomi, už tai valdžią verta pagirti, tačiau ekspertas vylėsi, kad šie procesai bus tęsiami ir įgaus pagreitį ne tik prieš, bet ir po rinkimų.
Ž. Šilėno teigimu, situaciją, gerinant darbo santykių reguliavimą, galėtų pataisyti suminės darbo valandų apskaitos įvedimas.
„Dabar yra toks mąstymas, kad darbo yra lygiai aštuonios valandos per dieną – ne daugiau, ir ne mažiau. Mes siūlome įvesti suminę darbo valandų apskaitą, atsiskaitymo lapelių atsisakymą. Toks paprastas dalykas, kaip yra įvertinusi Ūkio ministerija, kainuoja apie 26 mln. litų“, – sakė LLRI prezidentas.
Ekonomistas atkreipė dėmesį, kad dalyje įmonių ir šiuo metu yra lanksčiau žiūrima į darbo valandas, tačiau dabartiniai teisės aktai numato išlygą, kad tam tikri nukrypimai nuo aštuonių darbo valandų gali būti traktuojami kaip pažeidimai.
„Užtektų leisti labiau susitarti, – siūlė jis. – Net ir smulkus pakeitimas leisti įmonėms skaičiuoti, tarkime, 40 valandų per savaitę, o ne po aštuonias darbo valandas per dieną daugeliui įmonių padėtų. Su tuo smarkiai susijęs ir konkurencingumas. Lietuva yra maža šalis, jos konkurencinis pranašumas – gaminti greitai ir lanksčiai. Tai gali būti susiję tiek su darbo santykiais tiek, kiek greitai pas mus galima investuoti, kaip greitai galima pastatyti gamyklą, ko negalima padaryti kitoje šalyje.“
Anot jo, darbo santykių lankstumas yra svarbus ne dėl to, kad tai yra šventa karvė, bet dėl priežasčių, ką tai duoda verslui.
„Įsivaizduokime, jeigu šienapjūtės metu būtų pritaikyti darbo santykiai – darbo yra lygiai aštuonios darbo valandos ir ne mažiau. Čia vėlgi prieitume prie absurdo. Jeigu tą dieną lyja, niekas neis pjauti, o jeigu diena yra saulėta ir oras geras, dirbs iki išnaktų tam, kad kol oras geras, darbai būtų pabaigti. Šitie, atrodo, visiems sveiku protu suvokiami dalykai darbo kodekso yra atmetami“, – aiškino Ž. Šilėnas.
Anot jo, visuomenėje per dažnai yra sukuriama priešprieša, kad liberalizuodami darbo kodeksą, mes renkamės tarp laisvės ir vergovės.
„Tai yra mitas. Seimo pasiūlyti pakeitimai sunkiai būtų pavadinami darbo liberalizavimu, tačiau netgi tokios mažos smulkmenos buvo apšauktos vergove. Nekalbame apie parsidavimą, niekas nekalba apie dirbimą septynias dienas per savaitę, čia yra kalbama apie elementarių protu nesuvokiamų reguliavimų sumažinimą“, – sakė LLRI prezidentas.
