Vienas didžiausių praėjusių metų sandorių užsienio rinkose buvo bendrovės „Olympic Casino“ pirkinys Italijoje, „City Service“ – įmonė Lenkijoje, „Maxima LT“ įsigijo prekybos tinklą Ispanijoje, o su „VP Market“ grupe susijęs fondas „Gemini grupė“ – Lenkijos maisto gamintoją, „BaltCap“ fondas investavo į programėlės „YPlan“ kūrėjus. Atskleistos sandorių vertės prasidėjo nuo maždaug 25 mln. litų.
Kalbinti įmonių įsigijimo bei susijungimo specialistai bendrai sutaria, kad tokių sandorių tiek šiemet, tiek 2014-aisiais turėtume sulaukti daugiau. Vis dėlto tam įtakos turės ir verslo aplinka Europoje, taip pat naujai steigiamų fondų aktyvumas bei jų veiklos apribojimai.
Kol kas daugiausia galimų lietuviškų investicijų prognozuojama Lenkijai, kurios potencialas, anot specialistų, dar nepakankamai išnaudotas Baltijos šalių verslininkų.
Išaugo rinką
Bendrovės „Finasta Corporate Finance“ direktorius Justinas Šaltys pastebi, kad tokias tendencijas lemia mažėjantys tarptautinio bendradarbiavimo barjerai, todėl tokios investicijos atrodo mažiau sudėtingos.
„Be to, Lietuvos investuotojai, kurie jau išaugino ir pardavė verslus, naujų galimybių ieško plačiau, neapsiriboja tik mūsų šalimi. Dažniausiai įmonės investuoja į savo srities užsienio bendroves – šitaip plečia geografiją ir siekia masto ekonomijos. O fondai ar investuotojų grupės žvalgosi plačiau, neapsiriboja konkrečia veikla, nors kartu plėtoja mėgstamas pramonės šakas, į kurias yra investavę anksčiau“, – pasakoja jis.
Kalbinamas advokatų kontoros „Sorainen“ vyresnysis teisininkas Sergejus Butovas sako, kad viena priežasčių, kodėl Baltijos šalių didžiosios bendrovės žvalgosi pirkinių užsienyje – jau beveik išaugta vietinė rinka.
„Įmonės jaučia išnaudojusios šios rinkos potencialą, todėl žvalgosi toliau. Pavyzdžiui, anksčiau lietuviams „toliau“ buvo Latvija ir Estija, dabar geografija tampa dar platesnė, – sako jis. – Tačiau tokius sandorius sau leidžia tik didžiausios bendrovės ir kalbame ne apie plečiamą prekybos tinklą, o gamybos bazes ar nuosavas parduotuves, atstovybes. Investuodamos užsienyje, bendrovės diversifikuoja riziką.“
Iki Pietų Amerikos
Anot S. Butovo, bendrovės, pasirinkdamos rinkas investicijoms, atsižvelgia į individualius savo poreikius. Pavyzdžiui, gamybos į Skandinaviją perkelti neverta, mat tai brangios darbo jėgos šalis. Tam, anot teisininko, daug labiau tinkamos Rytų ar Pietų Europos valstybės. „Jos vis dar laikomos besivystančiomis, ten nedidelės kainos ir darbuotojų atlyginimai. O prekybai ir atstovybėms tinkamų rinkų gerokai daugiau“, – aiškina jis.
Tik technologinių bendrovių padėtis kiek kitokia, mat joms svarbiausias – žmogiškasis potencialas. Dėl šios priežasties, pasak S. Butovo, jos turi sau leisti daugiau investicijų į šią sritį.
„Pavyzdžiui, prieš kelerius metus lietuviška informacinių technologijų bendrovė „Nordcurrent“ atidarė padalinį Pietų Amerikoje, nes pastebėjo, kad darbuotojai ne ką prastesni, o darbo sąnaudos – nedidelės. Nors ilgainiui jai teko sumažinti padalinį dėl tam tikrų kultūrinių skirtumų, manau, kad bandymas buvo neblogas: bendrovės padalinys ten sėkmingai veikė kelerius metus“, – pasakoja „Sorainen“ vyresnysis teisininkas.
Anot jo, tokioms paslaugoms, kaip „Olympic casino“ atveju, teikti gali būti didelis atstumas nuo pagrindinės bendrovės būstinės.
„Gamybos taip toli iškelti negalima, nes atsiranda logistikos bei sąnaudų klausimų. O tokiai kompanijai kaip „Olympic Casino“ tai nėra aktualu: jie apmoko žmones pagal savo standartus, pakeičią iškabą ir atidaro lošimo namus“, – sako S. Butovas.
Investicinės mados
Tačiau anot „Sorainen“ vyresniojo teisininko, investicijos užsienio rinkose – tarsi mada: jei viena didelė bendrovė sumano įsigyti įmonę konkrečioje šalyje, tą netrukus suskumba daryti ir kiti, tik mažesni Lietuvos verslai.
„Jau seniai visiems buvo žinoma, kad kontroliuojančiąsias bendroves palanku steigti Olandijoje, nes šioje šalyje palanki mokesčių bazė. Tačiau kol ten kojos neįkėlė „Maxima“, ta jurisdikcija nebuvo populiari. Taigi, egzistuoja pionieriaus fenomenas, kai rinka susidomi dar daugiau lietuviškų įmonių“, – sako jis.
S. Butovas prognozuoja, kad Lenkija – viena rinkų, kurioje galime tikėtis daugiau lietuviškų investicijų ateinančius dvejus metus.
„Didelėms lietuviškoms bendrovėms žingsnis į Lenkiją – gana natūralus. Mano nuomone, kultūrinių skirtumų neturime tiek jau daug, o rinka gerokai didesnė. Tad santykis Lenkija–Lietuva nebuvo pakankamai abipusiškai išnaudotas“, – teigia jis.
„Sorainen“ teisininkas pasakoja, kad remiantis įmonių, kurios bandė užsienio rinkoje verslą pradėti pačios ar pirkdamos bendroves, patirtimi, įsigijimas ilgainiui leidžia sutaupyti.
„Jis suteikia didesnę naudą, nes perkamas veikiantis mechanizmas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viską sukurti nuo nulio pigiau, bet, laiko ir sąnaudų atžvilgiu, pinigų išleidi daugiau ir prarandi porą metų. Taigi, įsigijimas verslui duoda geresnį postūmį“, – sako jis.
Svarbi – vadovų komanda
Anot J. Šalčio, investuojant užsienyje itin svarbi vadovų komanda, veiksianti pasirinktoje rinkoje.
„Ją reikia pasirinkti prieš investuojant, – pabrėžia jis. – Būna, kad siunčiami vadovai iš valdomų Lietuvos įmonių, tik kartais paliekami senieji įsigyjamos įmonės vadovai. Rečiau – samdomi nauji vietos rinkoje.“
Anot J. Šalčio, užsienyje sudaromų sandorių vertė labai įvairi: įsigyjami ir maži interneto portalai, ir kelis kartus už perkančias įmones didesnės bendrovės.
Bendrovės „KPMG Baltics“ įmonių finansų skyriaus vadovas Darius Klimašauskas sako, kad lietuvius itin traukia rinkos, kuriose ne 3, o 10 ar daugiau milijonų gyventojų, taip pat panašios į Lietuvą, pavyzdžiui, buvusios Tarybų Sąjungos šalys.
„Į jas verslininkai eina su vakarietiškomis žiniomis, tačiau gerai žino ir vietinio verslo niuansus. Jų pasirenkami sektoriai – įvairūs, bet svarbu turėti stiprų vietinį pagrindą, kuriuo remdamasis vykdai plėtrą, – aiškina jis. – Lietuviškos bendrovės retai investuoja į nepažįstamus sektorius svetimose valstybėse. Plėtra užsienyje – brangus malonumas, todėl manau, kad sandorio vertė turėtų viršyti 10 mln. eurų (34,5 mln. litų).“
D. Klimašauskas pastebi, kad tokių sandorių skaičius ateityje turėtų tik didėti, nes stambiosioms bendrovėms reikia erdvės augti.
„Nemaža dalis Lietuvos investicinių bendrovių turi kapitalo, o vietinėje rinkoje siūlomas rizikos ir grąžos santykis kai kuriais atvejais jau per mažas. Taigi tikėtina, kad tokių įspūdingo augimo, buvusio 1990–2007 metais, Baltijos šalyse jau nebepamatysime“, – sako jis.
FAKTAI
Sandoriai Baltijos šalyse
Praėjusiais metais didžiausius sandorius užsienio rinkose sudarė „Olympic Casino“ – su italų partneriais įsigijo bendrovę Italijoje „Jackpot Game“ (vertė neatskleidžiama), „City Service“ įsigijo lenkų įmonę „Zespol Zarzadcow Nieruchomosci“ (apie 37,95 mln. litų), „Maxima LT“ įsigijo prekybos tinklą Ispanijoje „Dinasol“ (vertė neatskleidžiama), su „VP Market“ grupe susijęs fondas „Gemini grupė“ nupirko Lenkijos maisto gamintoją „Cenos“ (apie 24,6 mln. litų), „BaltCap“ fodas investavo į programėlės „YPlan“ kūrėjus (vertė neatskleidžiama, viso sandorio suma – apie 4,25 mln. litų, „BaltCap“ buvo tik dalinis investuotojas).
Anot ekspertų, dalis Lietuvos investicinių bendrovių turi kapitalo, o vietinėje rinkoje siūlomas rizikos ir grąžos santykis kai kuriais atvejais jau per mažas
Taigi tikėtina, kad tokio įspūdingo augimo, buvusio 1990–2007 metais, Baltijos šalyse jau nebepamatysime
Evelina POVILAITYTĖ
