2010-ieji Europoje yra paskelbti kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Tačiau Lietuvoje dalis žmonių ir per sunkmetį lobsta, o kita dalis sparčiai ritasi į skurdo bedugnę.„Dūstame nuo diržų veržimosi. Kai kurie jau atsidūrė ties pražūties slenksčiu. Prašome jūsų pagalbos dėl šildymo kainų, kompensacijų, įsiskolinimų, kad gyventojai galėtų šiek tiek atsikvėpti“, – tokį laišką Prezidentei Daliai Grybauskaitei parašė Vida Mažylienė, kuri surinko kelis šimtus anykštėnų parašų.
Vieni lobsta, kiti ritasi į bedugnę
Anykštėnai skundžiasi, kad jau nebepakelia augančių mokesčių, maisto kainų, sumažintų pensijų, nedarbo naštos. Jų skundas atspindi nemažos Lietuvos dalies gyventojų – pensininkų, bedarbių, už minimalias algas dirbančių žmonių – nebylų šauksmą: „Kaip išgyventi?!“
2010-ieji Europoje yra paskelbti kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. O pas mus viena Lietuvos dalis ir per sunkmetį tarpsta, kita – sparčiai ritasi į skurdo bedugnę.
Statistikos departamento duomenimis, pernai žemiau skurdo ribos gyveno kas penktas šalies gyventojas – iš viso 690 tūkst. žmonių. Jei iš gyventojų būtų atimtos socialinės išmokos, skurstų maždaug trečdalis gyventojų.
Nemažai žmonių šiaip taip išgyvena, tenkindami tik pačius būtiniausius poreikius. Per metus padaugėjo su ekonominiais sunkumais susiduriančių žmonių. 53 proc. teigė, kad negalėtų iš savo lėšų apmokėti nenumatytų išlaidų, 20 proc. negali bent kas antrą dieną valgyti mėsos ar žuvies.
„Jei trūksta duonos, tegu valgo bandeles!“ – garsi prancūzų karalienei Marijai Antuanetei priskiriama frazė labai tinka šalies premjerui Andriui Kubiliui, besidžiaugiančiam vykusia diržų veržimosi politika.
Valdžia tik imituoja socialinį dialogą
Kad badas ir skurdas kamuoja vis daugiau žmonių, mato ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Štai maisto paketai iš intervencinių atsargų išdalijami daugiau nei pusei milijono šalies gyventojų. Maža to, pasak „Maisto banko“ direktorės Deimantės Žebrauskaitės, šis skaičius vis dar auga. Tiesa, ne taip sparčiai kaip praėjusių metų rudenį.
„Per sunkmetį visuomenė tapo solidaresnė, gyventojai nori dalytis, padėti kitiems. Tačiau žmonių, nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos skurdo problemų negali išspręsti, o atsakingos valstybės institucijos nesukuria naujų būdų, kaip pagelbėti skurstantiems gyventojams“, – apgailestavo „Maisto banko“ vadovė.
Anot D.Žebrauskaitės, dabartinėje kritinėje situacijoje valstybės institucijos naudojasi tomis pačiomis priemonės, kurios taikytos, kai dar nebuvo sunkmečio. Beje, ir tos priemonės, kaip rodo duomenys, socialinės atskirties mažinimui įtakos beveik neturėjo.
„Kuriame koncepcijas ir strategijas, nors jau reikia pradėti dirbti. Vis daugiau žmonių grimzta į skurdą, jiems reikia šiandien padėti, o valstybės institucijos laukia ekonominio pagerėjimo ir nerodo jokių iniciatyvų naujiems veiklos būdams sukurti. Socialinis dialogas tik imituojamas“, – apmaudavo nevyriausybinės organizacijos vadovė.
Greitai niekas nepasikeis
Kol kas nėra prielaidų tikėtis,kad socialinė padėtis Lietuvoje greitai pasikeis, nes nėra struktūrinių atramų skurdui sumažėti. Tokią mintį Seime vykusioje konferencijoje „Socialinė atskirtis ir gyvenimo kokybė“ išsakė Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo tyrimų vadovas Tadas Leončikas. Pasak Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus prof. Boguslavo Gruževskio, šalyje skurdas nemažėjo ir ekonominio pakilimo metais. Europos Bendrijų statistikos tarnybos „Eurostatas“ duomenimis, nuo 2003 iki 2008 metų, priešingai nei Europos Sąjungos senbuvėse ar, pvz., Estijoje, materialinių nepriteklių turinčių žmonių skaičius Lietuvoje išaugo nuo 17 iki 27 proc.
Taigi ekonomikos augimas socialinės situacijos mūsų šalyje iš esmės nepakeitė. Anot prof. B.Gruževskio, gerovės valstybėje skurdas ir socialinė atskirtis yra nepakankamo valstybės valdymo socialinio jautrumo bei žmogiškojo abejingumo rezultatas.
Kartūs valstybės politikos vaisiai
„Kuo socialinė atskirtis didesnė, tuo daugiau žmonių gyvena skurdžiai. Socialinė praraja gilėja, tačiau jokių veiksmų jai įveikti nėra daroma“, – pastebi ir filosofas Vytautas Rubavičius. Anot filosofo, socialinės atskirties lygis priklauso nuo valdžios politikos. „Vakarų Europos šalyse sunku būtų įsivaizduoti, kad savivaldybės, kuri skęsta skolose, įmonėje būtų taškomasi pinigais. Savivaldybei turi rūpėti, kaip dirba jos įmonės, kur nueina uždirbti pinigai. Taip mūsų valstybėje legaliai „išplaunama“ daug lėšų, kurios galėtų būti nukreiptos piliečių reikmėms. Tai vyksta visuose lygmenyse, o tokia susikūrusi sistema yra valstybės politikos padarinys“, – aiškino V.Rubavičius.
Pasak filosofo, situacija šalyje nesikeis, o skurdas ir socialinė atskirtis tik augs, jei iš vietos nepajudės valstybės demokratizavimas.
„Šalis neturi būti valdoma vien partinių veikėjų. Demokratijos esmė – savivalda, kuri nepriklauso nuo partijų. Demokratijos sąlygomis partijos veikia kaip vienos iš konkurentų dėl valdžios. Ir pavieniai piliečiai, ir visuomeninės organizacijos turi turėti lygias teises tiesioginio atstovavimo būdu veikti valdžioje, ypač savivaldoje. Tik reali savivalda gali laiduoti tam tikrą skaidrumą. Tačiau tam priešinamasi. Matome, koks pasipriešinimas Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad ir piliečiai gali dalyvauti savivaldos rinkimuose“, – tvirtino V.Rubavičius.
Partinę sistemą paklibintų ir visuomenės aktyvumas, pilietinės, profsąjungų akcijos.
„Matome, kaip prancūzų jaunimas, graikų pensininkai protestuoja dėl klausimų, kurie pas mus lieka nepastebėti. Mūsų jaunimas sėkmingai prarijo aukštojo mokslo reformos piliulę. Galbūt lietuviai pernelyg kantrūs“, – samprotavo filosofas.
Kalbėti apie turtinę nelygybę darosi tabu
Dr. Romas Lazutka, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros vedėjas:
Lietuvoje nelabai kas daroma, kad mažėtų skurdo lygis. Apskritai kalbėti apie turtinę nelygybę darosi negražu, nes tokie kalbėtojai siejami su sovietine praeitimi. Pajamų nelygybės augimą, socialinę atskirtį sukuria rinka, kurioje vieniems viskas sekasi sėkmingai, kitiems – ne taip sėkmingai. Valstybės pareiga yra sušvelninti nelygybę, kad žmonės galėtų išgyventi ir neprarasti orumo. Tačiau tam šalyje skiriama mažai dėmesio.
Dideli užmojai dešimtmečiui
Rytis Šiautkulis, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorius:
Nevyriausybinės organizacijos siekia prisidėti, kad skurdas ir socialinė atskirtis mažėtų. Tai pasiekti galima efektyviau vienijantis. Mūsų tinklo paskirtis – vienytis ir ieškoti tam tikrų sprendimų, kuriuos būtų galima pateikti įstatymų rengėjams ir leidėjams. Pernai buvo apsiimta vykdyti Nacionalinės 2010-ųjų kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų programos projektą „Skurdo mažinimo formulė 10X10=0“. Tai reiškia, kad per 10 projekto įgyvendinimo mėnesių išryškinamos pagrindinės skurdo problemos bei joms įveikti skirti veiksmai, ir per 10 metų skurdo lygis turėtų pasiekti 0.