Lietuvos ūkis neria žemyn it laivas, per audrą pamėtėtas devintosios bangos. Dabar svarbiausia, kad laivas nesubyrėtų, tiek to su tais lūžusiais stiebais ir suplėšytomis burėmis.
O vis tik... Ką reikia – ir kas įmanoma - padaryti, kad laivas būtų išgelbėtas ir kuo greičiau atsidurtų ramiuose vandenyse?
Kitaip tariant, jei mūsų ir mūsų partnerių ūkinė veikla nebesiplėtoja ar net traukiasi, jei tarptautinė prekyba smunka ir dėl to žmonių pajamos mažėja, o dėl to mažėjimo dar daugiau viskas (jau ne tik prekyba ir ekonomika) toliau smunka – tai kada ir kokiu būdu tai gali baigtis ir sunormalėti?
Kaip visada – krizė baigsis, kai ims didėti investicijos.
Pirma, investicijos po kiek laiko ims didėti vien dėl to, kad per tuos porą krizės metų fiziškai ir morališkai kažkiek pasensta pagrindinis fizinis kapitalas (jei tiksliau – tai ne tik fizinis; nesyk praranda vertę ir nematerialusis pagrindinis kapitalas – prekiniai ženklai ir kitokie komercinio prestižo dalykai; pakanka nurodyt į bankroto procedūrose prakaituojančią korporaciją „General Motors“ ar daugybę ultra(kažkada)patikimų bankų). Todėl anksčiau ar vėliau tenka imtis tą kapitalą atnaujinti, ir kuo vėliau tai darysime, tuo didesnė bus rizika, kad kažkas mus aplenks; todėl labai delsiama nebus.
Antras impulsas stipresnis – tai investicijos, skirtos keisti ekonomikos struktūrą. Tokie sprendimai ateina į galvą ne šiaip sau, o pradėjus kitaip galvoti įmonininkams, kurie šiandien vos ne visi kaip vienas nemato perspektyvų į ką nors rimtesnio investuoti. Jie ims kitaip galvoti vėlgi ne dėl valdžios pažadų ar gundymų, politikų raginimų ar įvairiausių analitikų, komentatorių, apžvalgininkų bei kitokių pamokslininkų moralizavimų, o dėl to, kad rasis akivaizdžių ir materialių ženklų, liudijančių apie šviesėjančias pelno perspektyvas.
Tarkime, kai jau galutinai išaiškės, kad naftos ar dujų atpigimas tėra trumpalaikis kilpos atpalaidavimas, prasidės, su mokslo pagalba, staigi efektyvių energijos taupymo priemonių gamybos plėtra. Jei netrukus atpigs saulės ir vėjo energijos naudojimo technologija – vėlgi kils nemažas investicinis sujudimas, gaminant tam reikalingas priemones. Toliau šuoliuoja informacijos apdorojimo ir perdavimo technologijos ir jų įranga; kas sugebės pamatyti čia egzistuojančias didžiules galimybes (tiek plečiant tų technologijų pritaikomumą absoliučiai visose žmonių veiklos srityse, tiek grumiantis su jų keliamais pavojais žmonių ir bendruomenių saugumui), tas atvers tikrą Pandoros skrynią verslo plėtrai ir pelnijimuisi. O dar laukia revoliuciniai pokyčiai transporto plėtroje, maisto gamyboje, sveikatos priežiūros priemonių kūrime. Užtenka bent kiek radikalesnio technologinio pokyčio, žadančio išteklių taupymą, konkurencingumo didinimą - ir gali kilti tikra globalinė investicinė lavina, nepaliekanti nuošaly nei vienos bent kiek atviresnės nacionalinės ekonomikos.
O iš kur pinigai investicijoms? Kas jas finansuos? Yra du įprastiniai keliai – bankų kreditas ir kapitalo rinka. Pirmuoju atveju, lėšas teikia bankai, kuriems vienas malonumas skolinti skėtį saulei šviečiant. Antruoju atveju bankai aplenkiami – investuojanti bendrovė gauna lėšas išplatindama savo akcijas arba obligacijas kapitalo rinkoje.
Ir dabar pažvelkime, ką, kiek ir kaip galima padaryti čia, mūsų šalyje – į pasaulio prekių ir kapitalo rinkų konjunktūrą įsodintoje, į Europos Sąjungos vidaus rinką integruotoje, taisyklėmis, normatyvais ir visokiais „konvergencijos kriterijais“ apipintoje Lietuvos nacionalinėje ekonominėje „savivaldybėje“.
Ar jau laikas atnaujinti pagrindinį fizinį kapitalą, ar esam tam pasiruošę? Kad gi nėra dėl ko, sako verslas. Pagrindiniai mūsų prekybos partneriai - Latvija, Rusija, Ukraina – „lieknėja“ didžiuliais tempais, jiems parduosi vis mažiau, o ne daugiau. Yra ekonomikų – kiek toliau nuo Europos, kurios ne „lieknėja“; bet jos toli, nepažįstamos, o ir valdžia lyg neskatina. Be to, ten ir rusiškai nieks nekalba. Ne, nėra verslui motyvų atnaujinti pagrindinį fizinį kapitalą nei dabar, nei, atrodo, kitiems metams prasidėjus.
Mokslas pasiūlys naujas pelningo investavimo galimybes? Gryna tiesa: amerikiečių, japonų, vokiečių, korėjiečių mokslininkai pluša dieną naktį, žadėdami – ir po trupučiuką tęsėdami - savo verslui vis naujus proveržius daugelyje progresuojančių veiklos sričių. Net ir mūsų mokslininkai vertingai pasitarnauja lyderiams, atskleisdami tai kokią naują silicio dioksido savybę, tai kokį lazerio kaprizą. Lietuvoje bus plėtojamas ir taikomasis mokslas, o jo rezultatai bus iškart diegiami Lietuvos įmonėse? Iš kur tokia naujiena? Kas čia taip fantazuoja?
Be to, kur mūsų finansai? Verslo sankaupos mažos, sunkmetis dar jas praretino. Tuo tarpu pakrikę ir perbalę iš išgąsčio (dėl to, ką pridarė) bankai tapo tikrais pakelės plėšikais (tik kur kas geriau organizuotais), keldami paskoloms Europoje neregėtas sąlygas.
Taigi, lieka, bent šiuo kredito užsmaugimo laikotarpiu, tas antrasis kelias – kapitalo rinka. Deja, Lietuvoje ji sekli ir menka, kaip ir visose iš po Sovietų atgimusiose valstybėse. Nėra Lietuvoje nei ko skirstyti (nėra tiek savų sankaupų), nei kam skirstyti (nėra ir dar greit nebus nei rimtų verslo projektų, nei susigaudymo, kokie jie turėtų būti).
Bet negali taip būti, kad nebūtų jokių galimybių. Gryna tiesa. Kol kosmose šviečia saulė, verslas išlaikys savo komercinėje širdyje tą nenugalimą imperatyvą – pelno siekimą ir pajamų didinimą visomis išgalėmis, visur ir visada. Tereikia signalo „aplinkybės pasikeitė“.
O kol aplinkybės nepasikeitė, investicijas galėtų skatinti, pirmiausia, visokeriopas smulkaus verslo žadinimas ir skatinimas. Juk tebėra gaji tokia nesąmonė (nors labai europietiškos kilmės), kad verslu užsiims tik pagrindinę mokyklą šiaip taip baigęs padauža sūnelis, o tas vyresnysis, tas mokslo pirmūnas, eis į universitetą ir baigęs „stos tarnybon“ didelėn bendrovėn ar valstybės institucijon.
Bet nei mūsų stambesnio verslo pasiruošimas investicijų šuoliui, nei smulkaus verslo išlaisvinimas ir sužadinimas radikaliai nepakeis padėties. Savo ekonominį atsilikimą mažinsime tik susilaukdami daugiau tiesioginių užsienio investicijų.
Jų tikrai sulauksime. Jau dabar, sunkmečiu, gauname žinių apie pasaulio konteinerių terminalų lyderių (MSC), didžiulio britų banko (Barclays) planuojamas investicijas Lietuvoje. Jų gali imti rastis vis daugiau ir daugiau. Labai gali būti, kad ateity jos vėl užkaitins mums ekonomiką ir sukurstys infliaciją. Tada vėl galėsim pasitikslinti – ar tikrai yra kiek nors „savivaldos“ mūsų nacionalinėje ekonomikoje, ar tesam tiesiog „kiemas“.
