Valstybės finansų sudėliojimas ateinantiems metams artėja prie pabaigos. Patvirtintas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas. Iš esmės pritarta Socialinio draudimo fondo biudžetui (ypač įveikus svarbiausiąją kliūtį – sprendimą mažinti visas socialines išmokas), bus pritarta, kaip atrodo, ir vyriausybės pateiktam nacionalinio biudžeto projektui.
Šie besibaigiantys metai tikrai gali būti vadinami valstybės biudžeto karpymo ir svarstymo, svarstymo ir karpymo metais. Čia buvome sutelkę didžiąją dalį savo mąstymo pastangų - ir kaip politikai, ir kaip politikų veiklos stebėtojai, analitikai, kritikai ar šiaip keikėjai.
Naujasis nacionalinis biudžetas bus gerokai realistiškesnis nei 2008 metų pabaigoje priimtas nacionalinis biudžetas 2009 metams. Todėl galima tikėtis (kol kas tik tikėtis), kad 2010 metais valdžios institucijoms liks laiko ir kitai svarbiai veiklai.
Dar neaišku, kaip ta valdžia kitąmet atrodys. Per patį viduržiemį sumažėję pensijos ir kitos socialinės paramos išmokos gali sugundyti jau profesionalais tapusius ar visai naujus tautos „gelbėtojus“ pasinaudoti itin palankia situacija ir perimti valdžią (trumpam, suprantama). Kris ar išsilaikys A.Kubiliaus vyriausybė?
Penkioliktoji (A.Kubiliaus antroji) vyriausybė jau pateikė vieną rekordą - ji yra pirmoji, kuri išsilaikė nekritusi juodžiausiais krizės mėnesiais.
Šis faktas įrodo, kad krizė rimta. Opozicijos jėgos niekur nedingo, bandymai ieškoti alternatyvų ir siūlyti jas įgyvendinti, nuvertus dabartinę vyriausybę, nebuvo pamiršti. Bet „ugnelės“ opozicinėje veikloje nebuvo. Pakanka prisiminti jų atakas – V.Uspaskicho ulonišką pasimėgavimą fantastiniais skaičiais, „prisikėlėlių“ bandymus suprasti, ko jie patys nori, „tvarkiečių“ permanentinį, bet ne per garsų burbėjimą, socialdemokratų daugiau teatrališkus, nei konceptualius mostus, siekiant pademonstruoti, kad jie turi būti laikomi pagrindine opozicine (suprask – alternatyvia) politine jėga parlamente. Faktiškai matėme tokį paveikslą – opozicijos jėgoms svarbiausia buvo neapsižioplinti ir neužsiversti sau atsakomybės už šalį ir ekonomiką tokiu bjauriausiu metu, kartu išvengiant ir pirmalaikių Seimo rinkimų.
Kita vertus, krizė nebuvo tokia rimta, kad paskatintų kurti plačią koaliciją ir įgyvendinti visų pagrindinių politinių jėgų aprobuotą šalies ekonomikos atkūrimo programą. Nacionalinės vienybės vyriausybės horizonte nematyti.
Nelabai gerai – iš kurios pusės bežiūrėtum. Negryna, neskaidru.
Nekaltinkim vien nebrandžių Lietuvos politinių jėgų. Jos auga kartu su mumis ir importuoti kitokių nesiūlysim. Truputį (gerokai) čia kalta ekonomika.
Kaip ir daugumoje kitų šalių, ekonominė krizė smogė gan staigiai ir stipriai. Ir atlėgo taip pat gan greitai. Štai ir Lietuvoje ūkis išsliūgino į plokštikalnį (tiksliau, plokščiadugnį - maždaug 15 proc. žemiau ankstesnio paviršiaus). Trečiame ketvirtyje bendrojo vidaus produkto (BVP) apimtis padidėjo 6 proc., nuo gegužės mėnesio nebemažėja (nors svyruoja) pramonės gamybos lygis. Jau trečią mėnesį iš eilės didėja eksportas (lapkričio mėnesio duomenų dar nėra), beveik nedidėja nedarbas (antrą ketvirtį jis siekė 13,6 proc., trečiąjį - 13,8 proc.), spalio mėnesį net mažmeninė prekyba kilstelėjo aukštyn (palyginus su rugsėju) 5,2 proc. (palyginamosiomis kainomis).
Antrąjį ketvirtį buvome atsilikę nuo prieš metus pasiekto (aukščiausio) lygio 19,5 proc., o trečiąjį ketvirtį atsilikom nuo dar aukštesnio 2008 metų trečiąjį ketvirtį pasiekto lygio 14,2 proc.
Nelinkėsim sau ir toliau kapanotis tame „plokščiadugnyje“. Juolab kad tai nėra statinė būsena – nesubalansuoti valdžios finansai netruks imt siurbti mus gilyn, link antro dugno.
Pensijų ir kitų socialinių išmokų mažinimas, jų artinimas prie socialinio draudimo įmokomis surenkamų išteklių yra greita ir skaudi chirurginė operacija.
„Ligoniui“ atsigavus teks pasirūpinti tinkamesne mityba ir apskritai gyvensena. Iš Prezidentūros atskriejusiu patarimu net minimaliai nedidinti socialinio draudimo įmokų, nemažinti pensijų ir kartu mažinti „mirtiną“ valdžios finansų deficitą neteks pasinaudoti – tai patarimas sudėvėti geležines klumpes per vieną naktį, nenurodant stebukladario adreso.
Norint atgauti pusiausvyrą valdžios finansuose – o ji būtina, linkint gero krašto verslui – teks imtis struktūrinių reformų ir mokesčių sistemoje (išplečiant mokesčių bazę), ir socialinio draudimo įmokose. Dabartinė socialinė draudimo struktūra niekaip negali atlaikyti tokios padėties, kai šalyje dirba 1,4 mln. žmonių, o reguliarias išmokas iš „Sodros“ gauna 1,5 mln. žmonių.
Socialinis draudimas mūsų valstybėje turėtų tapti tvirtas, galingas ir patikimas sistemos institutas. Tokiu jis taps tik kiekvienam visuomenės nariui gerai suvokiant jo prasmę ir naudą, įninkant į jo problemas ir gerokai daugiau dalyvaujant jo finansavime.
Sprendimas dėl socialinio draudimo finansų struktūros ir stabilumo turi būti ne vien valdžios reikalas. Reformas turės apsvarstyti visa aktyvioji visuomenė. Konceptuali diskusija konkrečiu klausimu padės mums ir apskritai kelti diskusijų kultūrą. Tada nereiks fantazuoti apie „sukauptas“ per praėjusius dešimtmečius pensijas, kai jokio jų kaupimo nebuvo ir negalėjo būti. Tai bus kartu bandymas paversti konsultacijas su tauta politinio gyvenimo norma. Mažoms valstybėms tai realus siekis.
Taip, aš žinau, ką rašė A. de Tocqueville’is: žmones “…dažnai būna lengviau sudominti ... karaliaus dvaro etiketo smulkmenomis, negu paskatinti suremontuoti bendrus namus.” Bet, manau, tuodu interesu galima suderinti.
