Per paskutiniuosius porą metų įvykusias finansines krizes vieni reikšmingiausių pakitimų įvyko trijose Baltijos valstybėse: Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, rašo Petersono universiteto analitikas Andersas Aslundas. Blogąja prasme, trys šalys išgyveno didžiausius ekonomikos perkaitimus Europos Sąjungoje (ES). Jos buvo priartėjusios prie likvidumo ribos, kuomet BVP Latvijoje smuko ne mažiau kaip 25 proc., o Estijoje ir Lietuvoje – po 17 proc.
Tačiau buvo ir teigiamų dalykų. Šios valstybės nesugriuvo. Buvo išlaikyta socialinė ramybė. Jų demokratinės, parlamentinės sistemos įrodė galinčios puikiai įveikti krizes. Vietoj to, kad imtųsi devalvacijos, jie vykdė vadinamąją „vidinę devalvaciją“. Tai procesas, kurio metu Baltijos šalys sumažino atlyginimus ir padidino darbuotojų produktyvumą. Tai leido kiekvienai iš jų 2009 metais beveik dešimtadaliu sureguliuoti fiskalinį BVP deficitą. Tai buvo pasiekta apkarpius valstybines išlaidas ir vykdant strategines reformas viešųjų paslaugų sferoje. Per metus Latvijoje valstybinės išlaidos buvo sumažintos net 28 proc. Praėjus dviems metams, visos šios valstybės sugrįžo prie ekonomikos augimo, paremto tvirtu eksportu, o Estija šių metų sausio 1 dieną netgi įstojo į euro zoną. Tik Latvija prireikė tarptautinės finansinės paramos, kurią ji gavo iš Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ir ES.
Šiandien Baltijos šalys gali pasinaudoti „The Economist“ redaktoriaus Walterio Bagehoto pasakytais žodžiais: „Didžiausias malonumas gyvenime yra tuomet, kai padarai tai, ko žmonės iš tavęs nesitikėjo.“ Jos veikė atsakingai, greitai ir tikslingai. Jų pavyzdžiu gali pasinaudoti ir kitos valstybės, norinčios išspręsti savo ekonomines ir finansines problemas, o kartu ir sutvarkyti politinę ekonomiką. Iš Baltijos valstybių atvejo galima išmokti septynis dalykus, teigia A. Aslundas.
Pirmiausia, didžioji dalis tarptautinių ekonomistų teigė, kad Baltijos valstybių valiutos turi būti devalvuotos, tačiau nei viena iš jų to nepadarė. Dabar yra akivaizdu, kad devalvacija buvo nereikalinga ir nenaudinga. Baltijos šalys išgyveno finansinį perkaitimą dėl per didelių trumpojo laikotarpio kapitalo įplaukų, kuomet konkurencingumas dar nebuvo toks prastas. Pasak Petersono universiteto analitiko, jų pasirinktas problemos sprendimas buvo kapitalo įplaukų mažinimas, kuris nereikalavo devalvacijos. Be to, valiutų kurso paritetas privertė valstybes imtis pavėluotų struktūrinių reformų. Bendra pamoka yra ta, kad devalvacija yra per daug išreklamuotas vaistas šiandieniniame makroekonomikos diskurse. Baltijos šalys rado paprastą išeitį – eurą. Vidinė devalvacija buvo įgyvendinamas pasirinkimas ir gali pasirodyti, kad jis buvo kur kas tinkamesnis.
Antra, teigia A. Aslundas, uždaro ir defliacinio ciklo rizika niekada nebuvo reali. Tokiose mažose ir atvirose ekonomikose kaip Baltijos šalys kainas nustato aplinkinės rinkos.
Trečia, Baltijos valstybių patirtis rodo, kad tiek ekonomiškai, tiek politiškai geriau buvo sumažinti valstybines išlaidas, nei didinti mokesčius. Populiariausia biudžeto sureguliavimo priemonė buvo valstybės tarnautojų ir valstybinių įmonių vadybininkų algų bei išmokų ir valstybinių postų sumažinimas.
Ketvirta, pasklido keistas mitas, kad turtingos demokratijos politiškai yra nepajėgios įgyvendinti didelių valstybinių išlaidų apkarpymų. Baltijos šalys parodė, kad jų demokratiniai režimai puikiai gali sumažinti valstybės išlaidas beveik 10 proc. nuo BVP jau pirmaisiais krizės metais. Be to, dideli išlaidų apkarpymai paskatino struktūrines reformas, nes jie ne tik sumažino valstybinių pareigybių skaičių, tačiau padidino ir viešųjų paslaugų kokybę, rašo A. Aslundas.
Penktąją pamoką pateikė Latvija, kuri per paskutiniuosius trejus metus išgyveno vyriausybių pasikeitimą, tačiau tai nesukliudė, o kaip tik padėjo išspręsti finansų krizę. Stabilios vyriausybės nauda, A. Aslundo teigimu, buvo smarkiai perdėta. Daugelis politikos mokslininkų teigė, kad stabilumas yra gerai, tačiau kur kas svarbiau, kad pati vyriausybė būtų atitinkamai stabili: ikikrizinė vyriausybė retai kada sutampa su pokrizine vyriausybe. Bandymų ir klaidų metodu Latvija greitai sugebėjo suformuoti atsakingą vyriausybę. Baltijos šalys parodė, kad tvirtos makroekonominės politikos privalumai egzistuoja tuomet, kai proporcinių rinkimų reformos priveda prie daugiapartinių parlamentų susiformavimo, koalicinių vyriausybių ir lyderių, galinčių greitai reaguoti krizės metu.
Populizmas nėra labai populiarus rimtos krizės laikotarpiu. Visuomenė suvokia situacijos rimtumą ir nori protingų bei ryžtingų vyriausybių, rašo A. Aslundas. Dėl to, radikalus krizės sprendimas, tikėtina, yra sėkmingesnė politinė strategija nei populizmas. Tai parodė 2010 metų spalio 2–ąją Latvijoje įvykę parlamento rinkimai bei Lietuvos rinkimuose laimėję centro dešinieji. Radikali laisvosios rinkos vyriausybė Estijoje saugiai išbuvo valdžioje visą krizės laikotarpį. Šioje pasaulio dalyje laisvoji rinka ir centro dešiniųjų vyriausybės niekada nebuvo tokios tvirtos.
Paskutinė pastaba liečia tarptautinę makroekonominę diskusiją, kuri buvo paviršutiniška ir net žalinga bei, A. Aslundo manymu, demonstruojanti intelektinę ir moralinę krizę. Prasidėjus krizei nemažai tarptautinių ekonomistų teigė, kad ji buvo „tokia pati“ kaip ir neseniai buvusios. Garsūs ekonomistai, su „New York Times“ rašančiu Paulu Krugmanu priešakyje, teigė, kad „Latvija yra naujoji Argentina“. Esminė problema yra polinkis pripažinti trumpą stilizuotų faktų sąrašą, nesigilinant į elementariausius faktus, skiriančius vienas krizes nuo kitų.
Estija, Latvija ir Lietuva gali pasiūlyti Graikijai bei kitoms krizės paveiktoms euro zonos valstybėms radikalios vidinės devalvacijos pamokas, nes vieningos valiutos sąjungos valstybėms devalvacija nėra pasirinkimas. Šiandien Baltijos valstybių krizės sprendimas pateikia pavyzdį, kaip tai reikia daryti: iš anksto, greitai ir chirurgiškai.
