Bankų makleriai, disponuodami didelėmis pinigų sumomis, kartais dėl pelno tinkamai neįvertina rizikos, o planui nepasisekus sukrečia ne tik savo bendrovę, bet ir visą rinką.
Didžiausias JAV bankas „JPMorgan Chase“ tapo puikiu pavyzdžiu, kai riziką nugalėjo noras uždirbti daugiau. Situacija dar galutinai neaiški, tačiau skelbiama, kad bankas dėl vieno savo darbuotojo Bruno Iksilo, praminto Londono Banginiu, veiksmų patyrė bent 2 mlrd. JAV dolerių (5,44 mlrd. litų) nuostolį.
Sudėtinga schema
B. Iksilas sukūrė sudėtingą finansavimo strategiją, naudodamas išvestinius finansinius instrumentus, susijusius su „Markit CDX.NG.IG.9“ indeksu, į kurį įtrauktos 125 Šiaurės Amerikos bendrovių obligacijos. Dar balandį rinkų dalyviai pastebėjo, kad kažkas kredito rizikos apsidraudimo sandorių (angl. credit default swap, CDS) rinkoje statė tokias dideles sumas, kad jos paveikdavo rinkos kryptį. Paaiškėjo, kad tai buvo B. Iksilas.
Istorijai patekus į viešąją erdvę, B. Iksilo strategija pasuko ne ta linkme ir „JPMorgan Chase“ prieš dvi savaites buvo priverstas konstatuoti, kad bankas per šešias savaites dėl šios strategijos patyrė 2 mlrd. JAV dolerių (5,44 mlrd. litų) nuostolį.
Kitos taisyklės
Kodėl vienas banko darbuotojas galėjo investuoti tokias dideles sumas, kurios paveikdavo visą rinką ir bankui kainavo 2 mlrd. JAV dolerių (5,44 mlrd. litų)? Kaip išaiškino „Reuters“, banko investavimo biurui Londone buvo taikomos daug laisvesnės rizikos taisyklės nei kitiems banko padaliniams.
Rizikai vertinti „JPMorgan“ 1987 metais sukūrė vertės pokyčio rizikos (angl. Value at Risk, VaR) instrumentą, kurį šiandien naudoja daugelis finansų institucijų. Paaiškėjo, kad Londono biurui buvo taikoma kitokia VaR sistema nei likusiems. Jie naudojo mažiau griežtą skaičiavimo metodiką, kuri suteikė mažesnių rizikos vertinimų sandoriams.
Be to, šis skyrius atsiskaitė tiesiogiai „JPMorgan“ vadovui Jamie Dimonui. „Reuters“ šaltiniai teigia, kad Londono investicijų biuras buvo keletą kartų įspėtas, jog riziką vertina nepakankamai skaidriai. Tačiau tie patys šaltiniai teigia, kad skyrius buvo skatinimas būti pelno centru.
Skaudi kaina
Po skandalo postą pirmoji paliko „JPMorgan“ investicijų direktorė Ina Drew, vadovaujanti būtent šiam padaliniui. 30 metų banke išdirbusi I. Drew per pastaruosius dvejus metus uždirbo po 15 mln. JAV dolerių kasmet. Schemos autorius B. Iksilas banke dar dirba, tačiau nebeinvestuoja ir, „New York Times“ šaltinių duomenimis, darbovietę turėtų palikti iki metų pabaigos.
Panašu, kad banko vadovui J. Dimonui savo darbo kėdę išlaikyti pavyks, tačiau šiuo metu jis turi atremti nuolatinę investuotojų, politikų kritiką. Banko veikla domisi Teisingumo departamentas, FTB bei JAV vertybinių popierių ir biržų komisija. Banko akcijos praėjus savaitei, kai buvo paskelbti nuostoliai, atpigo 15 proc. Be to, nesėkmingo sandorio nuostoliai gali padidėti dar 1 mlrd. JAV dolerių (2,71 mlrd. litų).
Ne pirmas
B. Iksilas – ne pirmasis makleris, dėl kurio darbovietė patyrė milžiniškų nuostolių. 2007 metais „Morgan Stanley“ makleris Howie Hubleris sprogus nekilnojamojo turto burbului prarado 9 mlrd. JAV dolerių (24,47 mlrd. litų).
Kitas makleris, Jerome’as Kervielas iš „Societe Generale“, buvo pramintas sukčiumi, mat buvo apkaltintas investavęs be vadovybės pritarimo, be leidimo naudojęsis banko kompiuterių sistemomis ir taip bankui atnešęs beveik 7,2 mlrd. JAV dolerių (19,58 mlrd. litų) nuostolį. Teismas J. Kervielą nuteisė 5 metais kalėjimo, uždraudė dirbti finansų sektoriuje ir nurodė grąžinti prarastus pinigus. Kalėjimo bausmė buvo nukelta, nes J. Kervielas sprendimą apskundė.
2006-aisiais Briano Hunteriui iš „Amaranth Advisors“ nesėkmingai investavus į dujų sektorių patirta 6 mlrd. JAV dolerių (16,31 mlrd. litų) nuostolio ir fondas buvo priverstas bankrutuoti. Be to, jis ir fondo įkūrėjas Nicholas Maounis buvo apkaltinti bandymu dirbtinai paveikti dujų kainas, tačiau jų kaltė nebuvo įrodyta.
Lietuvoje – vargiai
Ar Lietuvoje dirbantys finansų makleriai gali padaryti tokią didelę žalą ir paveikti visą rinką? Lietuvos finansų maklerių asociacijos vadovas Marius Dubnikovas sako, kad toks įvykis – mažai tikėtinas. Pasako jo, bendros tvarkos, apibrėžiančios maklerių riziką ir veiksmus, nėra – kiekviena finansinė institucija ją nustato savaip.
„Manyčiau, klaidos galimybė visada egzistuoja, – sakė M. Dubnikovas. – Tačiau mažai tikėtina, kad toks didelis nuostolis susidarytų vien dėl vertybinių popierių, nes atsiradus klaidai vėliau greičiausiai ta klaida būtų pataisyta. Su kita puse būtų susitarta, kad sandoris būtų grąžintas, jei akivaizdžiai matytųsi, kad tai buvo klaida.“ Jo teigimu, tokių situacijų buvo, tačiau jos nesukėle reikšmingų nuostolių, kurie būtų kėlę grėsmę bankų stabilumui.
FAKTAI
Didžiausi nuostoliai
Tekste paminėti trys didžiausių nuostolių savo bendrovei atnešę makleriai. Už jų rikiuojasi Johnas Meriwtheris iš „Long Term Capital Management“ su 4,6 mlrd. JAV dolerių (12,51 mlrd. litų) nuostoliu (1998 m.)
Yasuo Hamanaka iš „Sumitomo Corporation“ 1996 m. patyrė 2,62 mlrd. JAV dolerių (7,12 mlrd. litų) nuostolį
Isacas Zagury ir Rafaelis Sotero iš „Aracruz“ 2008 m. patyrė 2,52 mlrd. JAV dolerių (6,853 mlrd. litų) nuostolį
Kweku Adoboli iš UBS 2011 m. patyrė 2 mlrd. JAV dolerių nuostolį
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“
