Kas penktas lietuvis gyvena ant skurdo ribos, skelbia statistika. Vadinasi, visi kiti — geriau už juos. „Šiaulių kraštas“ pasidomėjo, kaip iš tiesų gyvena vidutiniokai? Laikraščiui apie tai pasakoja keturių asmenų šeima, kuri pagal pajamas statistinę skurdo ribą lenkia net tūkstančiu litu. Įsitikinome, kad šeima gyvena spausdama centus.
Skurdo ribos
Prieš kelias dienas šalyje pagarsinta liūdnoji statistika apie skurdo ribas — 831 litas per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 1746 litai — šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.
Jurgita (vardas pakeistas), išgirdusi, kad ieškome realių skurdo ribų, nusijuokia: „Mes — vidutiniokai, mūsų pajamos — daug didesnės, mes netiksime“. Bet sutikusi suskaičiuoti šeimos biudžeto pajamas ir išlaidas, ji nustemba: “Taip, mes — skurdžiai“.
Pasirodo, šeima, kurioje dirba abu tėvai ir yra du vaikai, pinigų užtenka tik būtiniausiems poreikiams — maistui, mokesčiams, automobilio eksploatavimo išlaidoms, vaikų mokymosi reikmėms. Kultūros poreikiams nelieka pinigų. Atostogų kelionėms — juolab. Be skolų iki algos sunkiai pavyksta išgyventi.
„Prabangi“ vidutiniokų kasdienybė
Šeimoje abu tėvai yra samdomi darbuotojai, dirba biudžetinėse įstaigose. Sūnus pilnametis, bet dar mokosi profesinėje mokykloje, gyvena su tėvais, jų yra išlaikomas. Dukra — moksleivė.
Tėvų algas sudėjus, šeimos pajamos per mėnesį — 2700 litų — tūkstančiu litų viršija skurdo ribą. Šiauliuose vidutinis mėnesinis darbo užmokestis dabar yra 1400 litų. Sūnus dar gauna 60 litų stipendiją, bet ji į bendrą katilą nepatenka, paliekama pačiam vaikinui. Taigi, Jurgitos šeimą pagal pajamas galima laikyti statistine vidutine.
Gyvena šeima dviejų kambarių bute, daugiabučiame name, užmiestyje. Namas šildomas malkomis. Malkos pigesnės, nei monopolininkų tiekiama šiluma. Jas perka vasarą, apie 500 litų mokėjo už mašiną malkų. Per žiemą sukūrenti reikia dviejų mašinų malkų — maždaug tūkstančio litų.
„Jeigu reikėtų, kaip mieste, po 300— 350 litų kas mėnesį per šildymo sezoną mokėti, būtų krachas,“ — sako Jurgita.
„Gal mes prabangiai gyvename? — svarsto pašnekovė. — Turime automobilį, internetą, mobiliuosius telefonus. Gyvename kaip civilizuotoje šalyje, šiandien tai — taip pat pirmo būtinumo dalykai. Kuris vaikas ar suaugęs dabar neturi interneto?“
Šimtas litų ištirpo per dieną
„Vakar piniginėje dar turėjau 100 litų, — pasakoja Jurgita. — Susirgo vaikai, reikėjo vaistų, vaistinėje palikau 50 litų. Įėjau į parduotuvę, pirkau paprasčiausių būtiniausių produktų — sumokėjau 47 litus. 100 litų nebėra, o valgyti yra tik vienai dienai, kone vienam vakarui. Šiandien nebeturiu nė 10 litų. Ačiū Dievui, tuoj bus mokami avansai.“
Jurgita neslepia, jog su vyru svarsto „gal nebemokame gyventi“. Bet ką daryti, kai taip kainos keičiasi: “Vyrui sakau, pats matei, ką vakar pirkau. Grietinė, kuri tik ką kainavo 3,89 lito, dabar jau kainuoja 4,19 lito. Kava, kuri kainavo per septynis litus, dabar jau beveik devynis — 8,99 lito. Centas prie cento ir susideda. Maisto kainos, kai pakilo, geriausių produktų atsisakėme. Gal labai norėčiau pirkti šalto rūkymo dešros už 30 litų, bet perku dešras ir dešreles po 8 litus už kilogramą.“
Šeima mėsą, žuvį valgo tik savaitgaliais. Kasdieniniai patiekalai — sriubos iš daržovių, bulvės, makaronai, daržovių troškiniai.
„Būna, kad rytą ant duonos tepu tik sutarkuotų morkų su majonezu ir česnaku, — prispažįsta Jurgita. — Pietų kavinėse, valgyklose aš pati niekada nevalgau, įsidedu iš namų.“
Jurgita sako negalinti nė įsivaizduoti, kaip iš minimalių algų, kai į rankas gaunama tik 670 litų per mėnesį, gyvena šeimos su dviem, trim vaikais: „Jie tikrai negali išgyventi. Ką jie valgo? Nebent gauna pašalpas, kompensacijas, ar nemokamą maitinimą vaikams?“
Turėtų likti, bet nelieka
Mokesčių — komunalinių, už internetą, mobiliuosius telefonus — Jurgitos šeima sumoka per mėnesį apie 500 litų.
Kad keturių asmenų šeima „normaliai“ maitintųsi, maistui per dieną tenka išleisti 40— 50 litų, per savaitę — apie 350 litų, per mėnesį — apie 1400.
„Anksčiau skaičiuodavome, kad užtenka per savaitę prasimaitinti ir 200 litų“.
Maistpinigių vaikams duodama po 3— 4 litus — pietums mokyklose. Per mėnesį išeina apie 160 litų.
Jurgitai į darbą tenka kasdien važinėti. Skaičiuoja: „Jeigu mikroautobusais važiuočiau, kelionė per dieną kainuotų 9 litus, per mėnesį — 180 litų. Bet taupau, važiuoju su bendradarbiais ar pakeleivingomis mašinomis — tai kelionė per dieną kainuoja 5 litus, per mėnesį — 120 litų.“
„Esame paėmę paskolą automobiliui pirkti, mokame 220 litų per mėnesį. Viską susumavus, iš 2700 litų turėtų likti apie 300 litų. Bet realiai aš jų neturiu, nežinau, kur jie dingsta?“, — stebisi Jurgita ir prisimena, jog dar nepridėjo kuro išlaidų, taip pat sumų, išelidžiamų higienos, buities prekėms.
„Drabužių negalime pirkti, — sako moteris. — Ruduo atėjo, tik dukrai pirkome batus ir džinsus, o sūnui — nieko. Dar dukrai reikėjo anglų pratybų sąsiuvinių, vadovėlio — vėl per 100 litų išėjo.“
Apie spektaklius, kino filmus Jurgita su vyru gali tik pasvajoti. Mėgsta knygas skaityti, bet į knygyną nė neina. „Skolinamės knygas iš draugų, bendradarbių, ir skaitome“.
Kaip leidžiamos atostogos?
„Kokios atostogos — jos visos namuose. Šiemet, tiesa, buvome Šventojoje — vieną dieną, — juokiasi Jurgita. — Visi keturi važiavome, naktį pernakvojome, sumokėjome už lovų nuoma 120 litų, prisidėjome maisto, kad ten nepirktume. Ką gi, nors jūrą pamatėme.“
Lietuva liks be vaikų
„Kai atlyginimus per krizę sumažino, labai atsiliepė, — sako pašnekovė. — Juk niekas nepinga, nežinau, kaip toliau reikės verstis, jeigu kainos dar kils. O kuo vaikas didesnis, tuo daugiau reikia išlaidų“.
Apie savo vaikų ateitį motina kalba su dideliu rūpesčiu. Dukra gerai mokosi, norės siekti aukštojo mokslo: „Mes, vidutiniokai, negalėsime jos išleisti į mokslus, jeigu negaus studijų krepšelio. Imti studijoms paskolą, vos pilnametystės sulaukus ir nežinant, ar turėsi darbą, didžiulė rizika. Kas tą paskolą grąžins? Tėvai? Mes tikrai negalėsime jos grąžinti.“
Sūnus, anot motinos, nenorėjo siekti aukštesnio mokslo. Įgis profesiją, bet ar turės darbo? Darbdavys dabar reikalauja, kad būtum jaunas ir su patirtimi, o iš kur tos patirties pasisemti, kai niekas tavęs į darbą nepriima?
„ Vaikai mūsų išvažiuos į užsienį juodo darbo dirbti, — sako Jurgita. — Sūnus tik apie tai ir kalba. Mes, keturiasdešimtmečiai, šiokius tokius darbus turintys, dar nejudame, mums dar gerai Lietuvoje, dar brangus savo kraštas, bet vaikų mes nebeturėsime — jie išvažiuos. Bet kokio jaunuolio paklauskite, jie savo ateities su Lietuva jau nebesieja.“
Keturių asmenų vidutinės šeimos biudžetas
2700 litų — pajamos iš tėvų atlyginimų per mėnesį.
1400 litų — išlaidos maistui,
500 litų — mokesčiams,
160 litų — dviejų vaikų dienpinigiams,
120 litų — kelionei į darbą pakeleivingomis mašinomis,
220 litų — paskolai grąžinti,
300 litų — higienos, buities prekėms, kurui, vaikų mokymosi reikėms, drabužiams, batams pirkti...
SKAIČIAI
1922 Lt — tokios vidutinės namų ūkio pajamos per mėnesį.
838 Lt — tiek pajamų tenka vienam namų ūkio nariui per mėnesį.
25 proc. — tiek namų ūkių pajamų gauna iki 1000 Lt per mėnesį (vidutinės pajamos per mėnesį šioje grupėje sudaro 786 Lt).
23 proc. — tiek kaimo vietovių namų ūkių pajamos yra mažesnės už vidutines (1481 Lt). Didžiuosiuose miestuose namų ūkių pajamos — 2378 Lt per mėn. Kituose miestuose jų pajamos siekia 1709 Lt.
26 proc. — tiek namų ūkių apskritai nėra pajamų už darbą gaunančių asmenų. Tai reiškia, kad daugelis Lietuvos namų ūkių, ypač gyvenančių kaimo vietovėse, yra visiškai ar iš dalies priklausomi nuo socialinių išmokų.
1637 Lt — tiek siekia vidutinės viso namų ūkio išlaidos per mėnesį. Namų ūkio išlaidų struktūroje didžiausią dalį sudaro maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai (34 proc.), būsto išlaikymas (17 proc.) ir išlaidos transportui, kurui (8 proc.).
27 proc. — tiek namų ūkių turi vienokių ar kitokių finansinių įsipareigojimų.
14 proc. — tiek pačių šalies namų ūkių atstovų nuomone, jie šiandien gyvena skurdžiai, dar 27 proc. savo namų ūkio gyvenimo lygį vadina žemesniu už vidutinį.
