Maskvoje vyko tarptautinė mokslinė praktinė konferencija ,,Nekonfliktinis bendros istorijos perskaitymas – geros kaimynystės pagrindas“.
Joje, kaip rašo ,,Izvestija“, buvo pristatytas Nacionalinės užsienio politikos laboratorijos pranešimas ,,Baltijos šalys ir Vidurinė Azija Rusijos imperijos ir SSRS sudėtyje: postsovietinių šalių šiuolaikinių vadovėlių mitai ir socialinių ekonominių paskaičiavimų realybė“.
Rusijos mokslininkai išanalizavo dvylikos buvusių sovietinių respublikų mokyklinius istorijos vadovėlius. Ir priėjo išvadą, kad knygos parašytos taip, kad ,,nestebina mitai apie eksploataciją ir nelygiaverčius mainus Sąjungos viduje“.
Pavyzdžiui, cituojami Baltijos šalių istorijos vadovėliai, kurie įtikinėja moksleivius, neva Sovietų Sąjungoje Baltijos tautas eksploatavo ,,totalitarinė imperija“, išveždama į kitas respublikas darbo produktus. Tačiau pranešimo autoriai parodė, kad, vykstant mainams tarp respublikų, Baltijos šalys, atvirkščiai, išlošdavo.
Pavyzdžiui, perskirstymo tarp respublikų apytikrį mastą galima nustatyti, palyginus gautų ir panaudotų nacionalinių pajamų dydžius. Pranešime nurodoma, kad nuo 1972 m. Lietuvoje ir Estijoje panaudojamų ir gautų nacionalinių pajamų skirtumas pastoviai buvo pirmųjų naudai, ir 1988 m. pasiekė daugiau kaip 10 proc. nuo gautų nacionalinių pajamų.
Tačiau ne vien tik buvo perpumpuojami ištekliai iš vienos šalies vietos į kitą – labai plačiai perskirstymo mechanizmas veikė kainų, mokesčių, šakinių dotacijų ir pan. sistemose. Kaip pažymima pranešime, SSRS teikė privilegijas toms respublikoms, kuriose buvo didelė dalis valstybės proteguojamų gamybos objektų. Tai, visų pirma, liečia Baltijos šalis, kur liaudies ūkyje pagrindinę vietą užėmė mašinų gamyba, lengvoji ir maisto pramonė. Tuo pačiu metu, kaip žinoma, Sovietų Sąjungoje gavybinės pramonės šakų produkcija buvo tiekiama numažintomis kainomis.
Tokiu būdu, Baltijos respublikų gautos nacionalinės pajamos didžia dalimi susidarydavo pasisavinus dalį kitų SSRS respublikų nacionalinių pajamų, visų pirma, Rusijos ir Ukrainos. Įvertinus šį faktorių, pagal Latvijos ekonomisto V. Malinkovskio skaičiavimą, kuriuo remiasi pranešimo autoriai, šios vertės pasisavinimo mastas Latvijoje 1987 m. sudarė 22,8 proc. nuo visų respublikoje gautų nacionalinių pajamų.
Išvadas galima patikrinti ir papildyti, atlikus tarprespublikinių mainų analizę. Pavyzdžiui, 1972 m. Estija įsivežė prekių už135,2 mln. rublių daugiau, negu išvežė. Lietuva – už 240 mln. Latvija – už 57,1 mln. rublių. Metams bėgant atotrūkis tarp įvežimo ir išvežimo didėjo ir 1988 m. jau sudarė 700 mln. rublių Estijai, 1 mlrd. 530 mln. rublių Lietuvai ir 695 mln. rublių Latvijai.
Jeigu dėmesingai pažvelgtume į faktus, rašo pranešimo autoriai, tai visa tai gerai buvo žinoma Sovietų Sąjungoje. Kasmet buvo priimami įstatymai dėl valstybinio biudžeto, įteisinantys įvairius atskaitymus nuo bendrųjų sąjunginių mokesčių ir pajamų į sąjunginių respublikų biudžetus. Tarkime, jeigu Rusijos Federacija 8 ir 9 dešimtmečiais sau galėjo pasilikti vidutiniškai ne daugiau kaip 40 proc. jos teritorijoje surinkto apyvartos mokesčio, o Ukraina truputį daugiau, tai Baltijos respublikos – 45-50 procentų. Kapitalinių įdėjimų į sąjunginių respublikų ekonomiką tempai 2-4 kartus viršijo analogiškus Rusijos rodiklius.
,,SSRS vadovybė sąmoningai aukojo centrinius šalies rajonus, pirmiausia Rusijos, kad būtų įveiktas nacionalinių pakraščių atsilikimas. ,,Gosplanas“(Valstybinis plano komitetas) irgi svarbiausią dėmesį kreipė į sąjunginių respublikų interesus, palikdamas Rusijai tik trupinius nuo sąjunginio stalo“, - rašo ,,Izvestija“.
,,Dabar aišku, kad kai kurių radikalių buvusių respublikų politikų pretenzijos ,,atsilyginti už SSRS padarytą žalą“ labai jau tolimos nuo realybės“, - rašo leidinys. Pranešimo autoriai daro išvadą: ,,Viso SSRS politinės sistemos ir tarpnacionalinių santykių nelogiškumo sąlygomis būtent šitas antikolonialinis nelogiškumas sudarė galimybę energingam Sovietų Sąjungos nacionalinių pakraščių vystymuisi“.
