G. Juknevičius: vadovams mokama ne už žinojimą

„Fimoje“ vėzdais niekas nesišvaisto, bet jos vadovas Gintaras Juknevičius puikiai išnaudoja vyriškąjį pradą – vėzdus pakeitė telefonais, sutartimis, suteikė sąlygas konkuruoti, ir jaunieji bendrovės darbuotojai verčia kalnus.

„Fima“ yra intelektualinių inžinerinių sprendimų lyderė Baltijos šalyse, tačiau su jos generaliniu direktoriumi G. Juknevičiumi susitinkame nedideliame ir kukliame jo kabinete, Vilniuje esančiame Žirmūnų verslo centre, kur įsikūrusi pagrindinė bendrovės būstinė.

Iškart užkliūva ant sienos kabanti balta rašymo lenta, kurioje puikuojasi tik penki žodžiai: „Vadovams mokama ne už žinojimą.“ G. Juknevičius sako, kad ši tiesa jo kabinete puikuojasi jau ketverius metus, ir suskumba paaiškinti, kad be žinių neišeis nieko padaryti, tačiau dar svarbiau žinias paversti rezultatu.

Prieš prasidedant pokalbiui pašnekovas įspėja, kad be kontrolės galėtų prišnekėti dešimtį mūsų savaitraščio puslapių, ir neklysta: net paprasčiausias klausimas sulaukia ilgo atsakymo, o neoficialus pašnekesys išjungus diktofoną užsitęsia dar valandą.

Pradėjo nuo odos perdirbimo verslo

Pokalbį pradedame nuo karjeros kelio. G. Juknevičius sako pirmąjį rublį uždirbęs nešvariame odos perdirbimo versle, nes pagal išsilavinimą jis – inžinierius su odos ir kailių išdirbimo specializacija: „Darbas prasidėjo nuo to, kad teko neskaniai kvepiančias, nuluptas gyvulių odas kišti į perdirbimo būgnus, voliotis nei švariame, nei maloniai kvepiančiame skystyje.“

Pašnekovas keliavo tradiciniu karjeros keliu: tapo pamainos meistru, vėliau vyriausiuoju meistru, cecho viršininku. Dar vėliau baigė tuometinį Kauno vadybos koledžą ir pasuko rinkodaros ir prekybos link. 1994 metais tapo odos gamyklos „Šiaulių stumbras“ rinkodaros vadovu. Čia, pasak jo, sėdėjo ant keturių kėdžių. Mat tuometinės pareigos apėmė rinkodarą, pirkimą ir pardavimą, logistiką ir net tyrimų ir plėtros veiklą. Kaip pabrėžė G. Juknevičius, „Šiaulių stumbras“ apie 2000 metus buvo viena didžiausia Rytų ir Vidurio Europos odos gamykla, tačiau, kaip ir daugeliui tokios srities bendrovių, dėl aplinkosaugos reikalavimų vis sunkiau sekėsi išsilaikyti Europoje, todėl apie 2004 metus bendrovė pradėjo merdėti.

„Teko sukti gyvenimą kitur, – sako G. Juknevičius. – Pakeliui baigiau Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir finansų fakultetą, Baltijos vadybos institute įgijau verslo administravimo magistrą ir atsidūriau bendrovėje „Fima“. Pašnekovas aštuonis mėnesius dirbo vykdomuoju direktoriumi, o 2005 metais sėdo į generalinio direktoriaus kėdę.

Tik eiti į priekį

G. Juknevičius, paklaustas, kokią didžiausią klaidą padarė per karjerą, sako, kad tai kvailas klausimas: „Jei galvosime apie klaidą kaip dalyką, kurio turi vengti, tai neturi eiti į verslą, nes ši veikla daugeliu atvejų – vaikščiojimas nežinomais keliais. Ypač sėkmingas verslas. Jei eini žinomu keliu, esi vienas iš sekėjų ir negali tikėtis ypatingos vietos rinkoje.“

Pasak jo, bandydamas ką nors išskirtinio atsiduri lyg pasakoje – kairėje bus prarastas arklys, dešinėje – galva, o priekyje laukia slibinas: „Bet vis tiek reikia priimti sprendimą, nes stovėti vietoje ir eiti atgal negali. Jei matai, kad ne ta kryptis – pripažink ir sakyk, kad pasukai ne į tą pusę. Trumpam grįžk arba keisk kryptį – versle būtina norėti, eiti, daryti ir vertinti padėtį.“

Būtinybę norėti G. Juknevičius itin pabrėžia. Pasak jo, tai pagrindinė savybė, kurios reikalauja iš savęs ir kitų.

„Visiškai nesvarbu, ko norėti – pasimaivyti prieš mylimą moterį, daugiau pinigų ar tėvynei šlovę atnešti, – sako „Fima“ vadovas. – Kai žmogus nori, padaro. Bėda su tais, kurie nieko nenori. Jie galbūt gali ir tai žino, tačiau sėdi ant sofos ir skundžiasi, kad niekas neduoda, nevertina ir visos gražios moterys praeina.“

Daug laisvės

Save kaip vadovą G. Juknevičius apibūdina kaip nelinkusį į didelę kontrolę ir labiau besiorientuojantį į plėtrą ir veiklą, o ne į administravimą: „Tam turime stiprių žmonių bendrovėje ir to reikia pagal normalią įmonės struktūrą. Esu taip pasidaręs jausdamas savo nepolinkį į kasdienį administravimą.“

Jis pastebi, kad bendrovėje „Fima“ dirba daug jaunų ir stiprių žmonių, kurie veikia beveik nekontroliuojami, mat yra to užsitarnavę – pradėję nuo mažesnių projektų savo darbu įrodė, kad savarankiškai sugeba vertinti savo veiklos aspektus.

„Daug kam patinka čia dirbti, nes pas mus nėra tikslaus vadovavimo. Yra vertybių sistema, tačiau bet kuriuo atveju žmogų išleidi į gyvenimą ir negali jam pasakyti visų įmanomų instrukcijų – patekęs į tam tikras situacijas jis pats turi ieškoti geresnio sprendimo, – dėstė pašnekovas. – Tie, kurie mažesniuose dalykuose parodo, kad padaro, susitvarko ir nepanikuoja, gauna beveik nekontroliuojamą aplinką. Kiti turi mažesnį įgaliojimų lygį, tiesioginius vadovus. Jei jiems penkis kartus nepavyksta susitvarkyti su užduotimi – tikėtina, kad jie ne savo vietoje. Tuomet jiems padarysime horizontalią karjerą – ne vienas mūsų vadybininkas yra tapęs inžinieriumi ir atvirkščiai.“

Tiems, kurių, kaip apibūdina G. Juknevičius, akys jau užgesusios ir, be algos, daugiau nieko nenori, parodomos durys.

„Diedų“ darbai

Šiuo metu bendrovėje „Fima“ ir antrinėse jos įmonėse dirba per 400 žmonių – 85 proc. jų yra vyrai ir didžioji dalis jauni. Juokdamasis G. Juknevičius sako nežinantis, kaip juos suvaldyti, bet pripažįsta – kuo daugiau jaunimo, tuo bendrovei geriau.

„Daugeliui jaunų žmonių patinka galimybė dirbti „diedų“ darbus, kai gali būti sprendimų priėmėjas kasdien, – sako pašnekovas. – Yra daug vaikinų, kurie komandiniu ar kitokiu būdu dirba su projektais, vertais dešimčių ar šimtų milijonų litų. Jie jaučia, kad konkuruoja su pasaulinio lygio milžinais, kaunasi, ieško būdų, kaip būti efektyvesniam, laimėti ir gudrauti.“

Pasak jo, konkurencija yra normali kova ir kiekvienam vyrui reikia vėzdo: „Jam reikia juo pamojuoti ir galų gale jis nori laimėti, parvilkti grobį. Čia yra ta vieta, kur gali eiti pats ir muštis.“

Be to, vyresni darbuotojai, pašnekovo nuomone, turi vieną problemą – žino, kas negalima: „Jie yra išplėtę savo negalėjimo bazę, o jaunas žmogus daugeliu atvejų nežino, kad negalima, ir atranda tas vietas, kur grybai vėl auga, nors anksčiau visi sakė, kad penkeri metai ten grybų nėra. Jie nežino, ko negalima, eina, verčiasi per galvą, pridaro klaidų, daug nereikalingų judesių, tačiau tai ne problema.“

G. Juknevičius sako, kad jaunus žmones „Fima“ auginasi. Darbo patirties dažniausiai iš kandidatų nereikalaujama, nebent į specifines pareigybes, o naujokai patenka į jaunas komandas, todėl neatsiduria vaiko ar anūko vaidmenyje, kaip tai būtų patekus į vyresnių kolegų būrį. Būtent tai jiems leidžia greičiau adaptuotis, tobulėti ir augti.

Tiesa, antpečių savo pavaldiniams pašnekovas nežada, mat „Fima“ – plokščia organizacija, kurioje trūksta leitenantų, majorų ir kitų „karininkų“: „Tik kad mūsų projektų vadovai vadovauja projektams, siekiantiems 10–30 mln. litų. Kai pažiūri į Lietuvos kompanijų tūkstantuką, į jį patenka bendrovės, turinčios tokią apyvartą. Tad dažnai mūsų projektų vadovai prilygsta tokios kompanijos direktoriams.“

Džiaugtis, kur esi

Paklaustas, ar džiaugiasi vieta, kur šiandien yra „Fima“, atsako, kad teisingo atsakymo į šį klausimą nėra.

„Jei sakysiu, kad manęs bendrovė netenkina, tai liudytų, kad nerimauju dėl negautų pajamų praeityje ar ateityje, todėl jaučiuosi nelaimingas, ir tai persiduotų kitiems, – sako jis. – Kita vertus, jei sakyčiau, kad padarėme taip, kaip niekas kitas nepadarė, ir telieka džiaugtis – vėl atrodys, kad mažiname greitį ir riedame laisva pavara.“

Pasak pašnekovo, reikia džiaugtis, kur esi, matyti naujų galimybių ir, kaip minėjo anksčiau, norėti veikti.

FAKTAI: „Fima“

„Fima“ teikia telekomunikacijų, saugos, automatikos, duomenų centrų ir transportui bei energetikai skirtus sprendimus

Pagrindinė bendrovės būstinė yra Vilniuje, antrinės bendrovės veikia Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje

2011 m. bendrovės pajamos Lietuvoje, palyginti su metais prieš tai, didėjo 59 proc., iki 164 mln. litų, o kitų šalių rinkose augo penkis kartus ir siekė 13,5 mln. litų

Bendrovė įkurta 1992 m.

CV: Gintaras Juknevičius

Nuo 2005 m. – bendrovės „Fima“ generalinis direktorius. Iki tol aštuonis mėnesius ėjo vykdomojo direktoriaus pareigas

1994–2004 m. „Šiaulių stumbre“ ėjo rinkodaros vadovo, pirmojo direktoriaus pavaduotojo pareigas, vėliau trumpai vadovavo bendrovei ŠSO, valdžiusiai „Šiaulių stumbrą“

Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus išsilavinimą su odos ir kailių išdirbimo specializacija

Vėliau baigė tuometinį Kauno verslo koledžą, Vytauto Didžiojo universitetą ir Baltijos vadybos institutą

M. Pasiliauskas