Kai kurios šalies įmonės pradėjo draustis nuo galimų nuostolių, kuriuos jos patirtų devalvavus nacionalinę valiutą. Prieš kelias savaites prekybininkus pasiekė papildytos sutarties su mėsos gamintoja „Biovela“ sąlygos.
Penkiais naujais punktais nustatoma pardavėjo ir pirkėjo tarpusavio atsiskaitymo tvarka, jeigu lito ir euro kursų santykis būtų pakeistas.
Vienas naujo susitarimo punktų numato, kad pirkėjo skola litais, pasikeitus nacionalinės valiutos kursui, būtų perskaičiuota. Todėl jeigu produkcija būtų įsigyta prieš devalvaciją, už ją vėliau tektų mokėti didesnę sumą litais.
Be to, susitarime nurodoma, kad atsiejus nacionalinės valiutos kursą nuo euro, pardavėjas turi teisę prekes parduoti eurais, o pirkėjas už jas gali atsiskaityti eurais arba litais pagal tuo metu galiojantį kursą.
Bijo nuostolių
„Biovelos“ vadovas Virginijus Kantauskas nebuvo itin kalbus ir teigė apie pakeistas sutartis nieko nežinantis. Vis dėlto bendrovėje dirbanti vadybininkė patvirtino, kad sutartys papildytos siekiant išvengti galimų nuostolių.
„Ne mes pirmi, ne mes paskutiniai. Kai įmonė apskaičiavo, kiek žalos jai galėtų padaryti lito devalvacija, buvo nuspręsta, kad geriau jau išsiųsti po papildomą sutarties lapą klientams, negu rizikuoti patirti tokius nuostolius“, – kalbėjo moteris.
Atnaujintas sutartis savo klientams įteikė ir Ekskomisarų biuras, jose taip pat nurodoma, kad mokėtinos sumos pasikeitus nacionalinės valiutos kursui būtų perskaičiuotos.
Bendrovės Fizinės saugos skyriaus direktorius Arvydas Januška kalbėjo, kad tokių žingsnių imtasi įvertinus dabartinę riziką: „Ekonominę padėtį prognozuoti sunku, todėl įtraukėme šį punktą, kad jeigu jau taip nutiktų, tai nė vienai pusei nekiltų klausimų, kokia tvarka atsiskaitoma.“
Neprognozuojama valdžia
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorius Marius Busilas panašius verslininkų bandymus apsidrausti nuo devalvacijos vadina logišku žingsniu.
„Žinant tendencijas, parlamentarus, kurie įstatymus priima „iš lubų“, tai labai normalus dalykas. Šiuo metu verslas imasi įvairių veiksmų, kuriais siekia apsidrausti nuo neprognozuojamų valdžios poelgių“, – teigė asociacijos direktorius.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Artimiausiu metu daugeliui bendrovių ir vėl teks peržiūrėti savo produktų ir paslaugų kainas, mat nuo rugpjūčio pradžios turėtų įsigalioti 2 proc. didesnis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas. Dar šių metų pradžioje valdantieji žadėjo, kad nuo sausio 1-osios įsigaliojęs didesnis 19 proc. PVM tarifas daugiau didinamas nebus.
Pasak M.Busilo, nenuostabu, kad dėl tokių valdžios veiksmų verslininkams tenka dažnai keisti savo planus, nes net iš pirmo žvilgsnio nedideli mokesčių politikos pokyčiai labai lemia sąnaudų struktūrą.
Draudžiasi eksportuotojai
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas tikino, kad verslininkai tikrai nepradėjo ruoštis devalvacijai. Jis teigė suprantantis įmonių norą apsidrausti, tačiau pats linkęs tikėti, kad baimintis, jog litas nuvertės, neturėtų nei verslas, nei gyventojai.
„Nuolatos sekame šį procesą, kalbamės ir su Lietuvos banko atstovais, ir su Vyriausybės nariais, jie užtikrina, kad valiuta nebus devalvuota. Pats premjeras yra užsiminęs, kad valiutos devalvacijos nesapnavo ir baisiausiuose košmaruose“, – ramino S.Besagirskas.
Beje, nuo valiutos rizikos dažniausiai draudžiasi eksportuojančios įmonės, jos tai daro numatydamos didesnį savo produkcijos antkainį, kurį nustato pagal valiutų kursų svyravimus. Šalies viduje veikiančioms įmonėms valiutų kursų svyravimas didelės įtakos neturi.
„Tarkime, įmonė eksportuoja savo produkciją į Ukrainą. Praėjusiais metais Ukrainos grivina lito atžvilgiu buvo nuvertėjusi 5 proc. ir pabrangusi iki 3 proc. Vadinasi, šios valiutos kurso kitimo ribos yra 7 proc., todėl tokio dydžio papildomą antkainį užsideda verslininkai, norintys išvengti nuostolių dėl valiutų kursų pokyčių“, – pavyzdį pateikė S.Besagirskas.
Versle – lūkesčių krizė
Tiesa, nuolatinius valdžios atstovų tikinimus, kad pagrindo abejoti lito stabilumu nėra, paneigia šalies rizikos vertinimas finansų rinkose.
Pavyzdžiui, skolinimosi litais palūkanos bankų rinkoje yra kelis kartus didesnės už skolinimosi eurais palūkanas. Nors susitarimu dėl aukštų palūkanų ne kartą kaltinti šalyje veikiantys bankai, jie ginasi, kad tai atspindi šalies ir valiutos riziką.
Be to, aukštą Lietuvos rizikos vertinimą tarptautinėje finansų rinkoje rodo ir niekaip nekrintantis kredito įsipareigojimų nevykdymo apsikeitimo sandorių reikšmės (angl. – Credit Default Swap, CDS) indeksas.
S.Besagirskas pripažino, kad rizika vis dėlto egzistuoja, o prie to esą daugiausia prisideda valdžia ir jos sprendimai.
„Į Lietuvą buvom pakvietę Jungtinės Karalystės banko atstovus, kurie galėtų kredituoti šalies įmones. Organizavom susitikimus su verslininkais, po jų banko atstovai teigė, kad galėtų palankomis sąlygomis suteikti kreditus bent 30 šalies įmonių, tačiau nesiryžta to daryti dėl valdžios sprendimų.
Vienas banko atstovas net pasakė, kad objektyvių priežasčių keisti lito kursą euro atžvilgiu nėra, ir jau greičiau britams tektų devalvuoti svarą negu lietuviams litą“, – sakė S.Besagirskas.
Pašnekovas pabrėžė, kad verslą ištikusi lūkesčių krizė yra ne ką mažesnė už tikrąją finansų krizę. „Kai atsibudęs ryte sužinai, kad valdžia pateikė dar vieną staigmeną, pavyzdžiui, apmokestino įmonių automobilius ar vėl padidino PVM tarifą, negali būti tikras dėl ateities, nuo to kenčia net ir priemonės, skirtos ekonomikai gaivinti. Pavyzdžiui, ES paramą gavusios įmonės atideda pinigų panaudojimą, nes ta veikla, kurią apsimoka vykdyti šiandien, dėl pasikeitusios mokesčių politikos gali neatsipirkti rytoj“, – aiškino S.Besagirskas.
Andrius Matuliauskas
