Praėjus Kalėdoms ir Naujiesiems metams parduotuvės laukia nepatenkintų gautomis dovanomis giminaičių. Tų, kurie gavo šlykščios spalvos puodelių, jau skaitytų knygų ar netinkamo dydžio drabužių. Deja, dovanos, kai dovanotojui ji reikalinga labiau nei gavėjui, yra populiarios. Pavyzdžiui, „tėti, dovanoju tau sparčiausią internetą su dvejų metų sutartimi“. Dažnos ir dovanos su neslepiama užuomina į gavėjo trūkumus ir susijusios su palinkėjimu pasitaisyti – šampūnas nuo pleiskanų ar knyga padedanti mesti rūkyti.
Valdžia taip pat mėgsta dovanoti. Deja, daro ji tai ne iš savo kišenės, todėl tikrosiomis dovanomis tai nekvepia. Tačiau dovanotojo ir besirūpinančio pozicija valdžiai miela – apsaugoti žmones nuo nelaimių, triukšmo ir nepageidaujamos informacijos žiniasklaidoje. Valdžios dovanos sprangios, nes privalomos priimti ir negali jų gražinti į parduotuvę.
Mirtina dovana galima pavadinti individualiai dirbančių apmokestinimą apkraunant juos socialinio draudimo ir sveikatos mokesčiais. Dalis žurnalistų ir meno darbuotojų prašėsi apmokestinami socialinio draudimo mokesčiu argumentuodami tuo, kad dirbdami visuomenei visą gyvenimą jie nėra apsaugoti nei nuo ligos, nei nuo senatvės. O dėl nereguliarių pajamų patys negalės savimi pasirūpinti. Valdžios ausims tokios godos buvo malonios, nes atsirado galimybė išplėsti mokančiųjų „Sodrai“ ratą su pačių apmokestinamųjų pritarimu. Deja, krizės akivaizdoje apmokestinti laisvųjų profesijų žmonės nekartą pasigailėjo, kad neišėjo ir viešai neapgynė savo noro patiems rūpintis savo liga, motinyste ir senatve. Kad nepaaiškino kolegoms ir tautai, jog visi besirenkantys autorinį ar kitą „Sodra“ neapmokestinamą atlyginimą patys prisiima riziką, kad negaunant pajamų teks gyventi iš santaupų. Valdžios trumpalaikis interesas gauti daugiau pajamų į biudžetą nugalėjo prieš ilgalaikį: nesunaikinti save įdarbinančių žmonių grupės, kurie nepretenduoja į socialinio draudimo išmokas, todėl sumažina valdžios galvos skausmą finansinių „Sodros“ problemų akivaizdoje.
Dažnai žmonės, raginantys valdžią ką nors padovanoti kitiems, patys tokių dovanų nepriimtų. Pavyzdžiui, minimalios algos nustatymas dirbančiam žmogui argumentuojamas tuo, kad šią sumą turi gauti žmogus, kuris dirba visą darbo dieną, nes tai atitiktų ir jo orumą ir sudarytų galimybę tenkinti jo kasdienius poreikius. Šiandien tokį orumą „garantuoja“ 800 litų. Užsienio valstybėse taikoma ir diferencijuota minimali alga: gali būti skirtinga ūkio sektoriams, amžiaus grupėms ar regionams. O pavyzdžiui, kaip reaguotų aukštąjį išsilavinimą turintys Lietuvos gyventojai, jeigu Vyriausybė pasiūlytų didesnę minimalią algą nustatyti būtent jiems – nes „žmogui su aukštuoju“ rinka turėtų sumokėti daugiau, na pavyzdžiui, 2000 litų per mėnesį? Daliai žmonių su aukštuoju sėdint apskritai be darbo, po tokio pasiūlymo atsirastų noras grąžinti arba sudeginti diplomą, nes galimybės įsidarbinti dar labiau sumažėtų. Deja, lygiai taip jaučiasi šiandieniniai bedarbiai, kuriems valdžios iš svetimos kišenės dovanojama minimali alga užkerta kelią gauti bent kiek apmokamo darbo, nes darbo už kurį mokėtų 800 litų yra gerokai mažiau nei darbo už 600 ar 400 litų. Valdžia neleidžia atsisakyti peršamos dovanos, net ir norintiems.
Valdžios dovanos saugant darbo rinkoje labiau pažeidžiamas asmenų grupes - darbuotojus, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenis iki aštuoniolikos metų, neįgaliuosius ar darbuotojus, auginančius vaikus iki keturiolikos metų - jiems atsirūgsta tiesiogiai. Apsauga atsisuka prieš saugomuosius. Ji apsunkina jų įsidarbinimo galimybes, nes darbdaviai vengia darbuotojų, kuriuos santykinai sunkiau atleisti, ypač kai darbo rinkoje yra darbuotojų pasiūla. Pagrindinis, tai atleidimo apribojimai įtvirtinti Darbo kodekse, kurie numato, jog šioms grupėms yra dvigubai ilgesnis įspėjimo apie atleidimą terminas (4 mėnesiai), taip pat darbo sutartis gali būti nutraukiama tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Šis reikalavimas užkelia įrodinėjimo kartelę darbdaviui, todėl ginčai (ir su tuo susijusios sąnaudos) dėl atleidimo beveik garantuoti.
Valdžios teikiamos dovanos gali įvilioti į ilgai trunkančius finansinius įsipareigojimus. Na pavyzdžiui, valstybės organizuojama daugiabučių pastatų renovacijos programa. Paskutiniuosius metus programa stagnuoja dėl visiškai akivaizdžios gyventojų ekonominės logikos: gyventojų kasdienės pajamos mažėja, pinigų pasiskolinti brangu, todėl sunkmečio laiku neprotinga imtis ilgalaikių savo turto pagerinimo darbų. Tačiau verta prisiminti tai, kaip į renovacijos projektus valdžia viliojo gyventojus 2006-2008 metais, ne tik suteikdama iki 50 proc. finansinę paramą renovavimui apmokėti, bet ir neakivaizdžiai teigdama, jog naftos ir energijos kainos kils, o butai brangs. Todėl investicija į pastato renovaciją gyventojams atsipirks ilgu laikotarpiu mokant pigiau už šildymą, arba trumpuoju laiku, tiesiog pardavus savo būstą vis augančia kaina. Abejoti šiomis tiesomis buvo nepopuliaru.
Valdžios dovanos finansuojant paslaugą mažina paties žmogaus atsakomybę. Dovanodama aukštąjį mokslą valdžia praktiškai atima asmeninį sprendimą dėl skiriamo laiko. Pavyzdžiui, aukštasis ir profesinis išsilavinimas Lietuvoje yra praktiškai nemokamas. Greta įprastų vertinimų, kad tokia sistema nors ir padidina mokslo prieinamumą, bet sumažina galimybes reikalauti kokybės, mažina besimokančių motyvaciją ir skatina pereikvojimą, svarbu paminėti ir dar vieną, kad mokymasis, kaip bet kuri tęstinė investicija, kainuoja mokinio laiką. Aukštasis ar profesinis išsilavinimas mokiniui „kainuoja“ 3-5 vienų žmogui net fiziologiškai produktyviausių metų. Nemokamo mokslo pasiūla paskatina imti šią alternatyvą ir nesvarstyti brangesnių, bet galbūt vertingesnių. Čia tas pats kaip priimti pasiūlymą pavažiuoti nemokamai, bet keleiviui nepalankia kryptimi. Kuo daugiau Lietuvos studentų bent iš dalies prisidės prie savo studijų finansavimo, tuo atidžiau jie vertins ne tik mokymosi įstaigą, bet ir apskritai, kad imdamiesi mokytis, jie tam paskiria savo laiką. Dalindama nemokamą ir ne visada kokybišką aukštąjį ir profesinį lavinimą Lietuvos valdžia suviliojo jaunus žmones paaukoti dalį savo gyvenimo užsiėmimui, kuris daliai jų netinka ar yra neįdomus. Kai kuriems nemokamas mokslas Lietuvoje sumažino motyvacijas siekti kokybiškesnio ir labiau tinkamo mokamo išsilavinimo.
Viena didžiausių dovanų, privertusių lietuvius imtis darbų, kurių šiaip nebūtume darę, yra ES teikiama parama. Kiek kelių vedančių į niekur nebūtume statę ir kofinansavę, kiek jau šiandien bankrutavusių gamybos linijų nebūtume paleidę, jei ne dovanai gauti ES pinigai. Na, beveik dovanai, reikėjo šiek tiek prisidėti savais pinigais ir neįkainojamu laiku.
Valdžios dovanos panašios į Trojos arklį, kai prakišama gėrybė, atneša netikėtumų ir žalos. Ypač, kai potencialią žalą sunku pamatuoti. Šiemet valdžia planuoja dovanoti pigesnių vaistų reglamentuodama vaistų kainas, vėliau pasirodys, ko pasiekta statant pieno gamintojų dovanai naują pieno perdirbimo fabriką. Todėl valdžios rūpestingumo geriau kitiems nelinkėti, o dažnai ir pačiam negauti.
Giedrius Kadziauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas, komentaras žurnalui „Veidas“
