Esą tinkamai įvertinus banko siūlomas sąlygas, ir, dar geriau, siūlant savąsias, galima sutaupyti bent 10 ar 20 proc. paskolų vertės, bent puse procento sumažinti banko maržą. Indėlių palūkanos pasiekė žemumas, per artimiausius 7 metus bus įgyvendinti „Bazelio III“ kapitalo reikalavimai, o kitąmet Lietuvoje galės bankrutuoti ir fiziniai asmenys – kaip tokios finansų rinkos sąlygos veikia bankų ir jų klientų santykius?
Finansų ir kreditų valdymo asociacijos prezidentas Marius Jansonas įsitikinęs, kad svarbiausia – skolininko galimybės atsiskaityti su banku: jei šis turi santaupų šešiems-dvylikai mėnesių, paskolos grąžinimo planą ir moka įmokas laiku, kredito sutartį gali išmesti kad ir į šiukšlių dėžę, o nemokumo atveju net ir ideali sutartis negelbės – praradus darbą ir neturint santaupų nebus iš ko nei mokėti bankui, nei pasisamdyti advokatą, kuris apgintų kredito gavėjo teisės.
„Žmonės visada gali derėtis su banku, tačiau tam reikalinga kompetencija. Jei jie derasi patys, žodžiu, liaudiška kalba, tai tikslo dažniausiai nepasiekia. Bet jei ima kalbėti banko kalba, remiasi kredito sutarties punktais, realiais faktais, įstatymais, atsakingo skolinimosi taiskyklėmis, tada viskas kitaip – gali pavykti susitarti, – aiškina jis. – Bankui visada reikia priminti, kad klientą kažkas gina – Lietuvos bankas, Vartotojų teisių apsauga, asociacijos. Žinoma, negalima banko spausti, tačiau galima priminti įstatymus, šeimos mokumo galimybes į ką bankas gali atsižvelgti. Pagrindinė nuostata – prašymus, reikalavimus bankui pateikti patvirtintus argumentais ir ne žodžiu, o raštu. Jei bandoma kažko prašyti, turi būti juodu ant balto, popieriuje, išdėstyti faktai ir suformuluoti argumentai, kadangi pokalbis su vadybininku – tai tik niekur nefiksuojamas poklabis, o ir vadybininkai nuolat keičiasi.“
Bankų sąlygos pažeidžia įstatymus
M. Jansonas sako, kad specialiojoje kredito sutarties dalyje, skolininkas gali keisti beveik viską – ir mokėjimo laikotarpį, ir jo būdą, ir valiutą, o keičiant bendrąją sutarties dalį, sėkmingai pasidarbuoti gali tik juristai – šios dalies punktų bankas griežtai laikosi.
„Neretai matome, kad kai kurie bendrosios dalies punktai prieštarauja Civilniam kodeksui, norint nuginčyti tuos punktus, reikia eiti į teismą, bet žmonės to nedaro. Kredito sutarties bendrojoje dalyje yra ir refinansavimo mokestis, todėl ji itin svarbi ir, deja, praktiškai nekeičiama. Pageidavimus ar reikalavimus teikti bei derėtis dėl taikomo refinansavimui baudos mokesčio galima tik iki sutarties pasirašymo. Vėliau be teismo nieko pakeisti jau nebegalima. Kitas klientams skaudus momentas – kintamos ir fiksuotos palūkanos – norint jas po sutarties pasirašymo pakeisti, tarkime, iš fiksuotų į kintamas, nustatyta griežta bauda, kurios dydis priklauso nuo to, kiek laiko liko iki atfiksavimo“, – aiškina jis.
Pašnekovas skaičiuoja, kad jei žmogus nusprendžia 200 tūkst. litų vertės paskolos valiutą keisti iš eurų į litus, o palūkanas – iš fiksuotų į kintamas, kai mokėti paskolą dar likę, tarkime, 4 metai, bauda siektų maždaug 8 tūkst. litų. Jei liko – 2 metai laiko – bauda sudarytų 2 proc. kredito vertės. Tačiau kartais, sumokėti baudą klientui apsimoka, nes, pavyzdžiui, keičiant palūkanas ar kredito valiutą, sutaupoma daugiau, nei sumokama baudos.
„Buvo kalbos apie devalvaciją: žmonės buvo linkę rinktis fiksuotas palūkanas, bet tokiu atveju esti ir netikėta rizika – jei paskola ne litais, vieną dieną, pasikeitus valiutų kursui, galima ją aptikti išaugusią dvigubai. Todėl, jei jau kreditas imamas kita valiuta, reikėtų rinktis 3 – 6 mėnesių kintamąsias palūkanas, nes, jei kas nors atsitiktų Europoje – griūtų Ispanija ar Graikija, dar galima būtų rašyti prašymą ir be banko baudų palūkanų kitimo dieną pakeisti paskolą iš eurų į litus. O kad galėtų naktimis miegoti ramiai, būstą geriausia nuomotis, nes turint kreditą, kintant ekonominei situacijai, būtina ir paskolos sutartį atitinkamai valdyti ir keisti“, – aiškina M. Jansonas.
Sandoris tik abiejų pusių susitarimu
Advokatas, kontoros „Žlioba & Žlioba“ partneris, Arūnas Žlioba sako, kad prieš suteikiant kreditą klientui, aptariamos visos sutarties sąlygos, nė viena sutarties šalis negali kitai primesti įsipareigojimų ar sąlygų dėl kurių nesutaria, kitaip, sandoris tiesiog nebus sudaromas. Jis pažymi, kad keičiamos tiek specialiosios, tiek bendrosios dalies kredito sutarties sąlygos, tačiau pastarųjų neretai bankų klientai nesureikšmina: vartotojui rūpi kreditą gauti čia ir dabar.
„Specialiosios sąlygos – dėl kredito sumos, išmokėjimo tvarkos, paskirties, užtikrinimo priemonių – įkeitimų, laidavimų, dėl grąžinimo terminų, taip pat dėl paskolos kainos, yra derinamos, taigi neįmanomas dalykas, kad jos gali būti primestos kažkuriai vienai šaliai, – aiškina advokatas. – O bendrosios sąlygos įprastai būna nustatytos banko sutartyse, jos patvirtinamos banko vidine tvarka ir paprastai nekeičiamos. Tačiau tai dar nereiškia, kad jos negali būti keičiamos“.
Anot jo, dėl to, kad klientai iškart nepuola reikalauti jiems palankesnių, bendrosios kredito sutarties dalies sąlygų pakeitimų, negaišta laiko procedūroms, kreipiantis dėl kredito, jos atsiduria antroje vietoje. Tačiau kai kuriose situacijose, kai iškyla finansinių, paskolos grąžinimo sunkumų, pasitaiko, kad teismai tokias sąlygas pripažįsta nesąžiningomis dėl per trumpų įspėjimo apie kreditinių įsipareigojimų nevykdymą ar sutarties nutraukimą terminų. A. Žlioba sako, kad nesąžiningos bankų teikiamos sąlygos įvertinamos, kai kyla pasekmių, dažniausiai susijusių su kredito sutarties nutraukimo tvarka, tačiau tokių, prieštaraujančių Civiliniam kodeksui sąlygų, gali būti ir daugiau.
„Yra nemažai teismo ir Aukščiausiojo teismo nutarčių. Aukščiausiasis teismas suformulavo poziciją, kad kai kredito gavėjai yra vartotojai, dažniausiai fiziniai asmenys, teismai turėtų ginti jų teises ir iškilus ginčams peržiūrėti bendrųjų sutarties sąlygų sąžiningumą. Vienoje tokioje byloje ir buvo pasakyta, kad sąlyga, kuri numato trumpus įspėjimo apie sutarties nevykdymą terminus, taip pat įspėjimo apie sutarties nutraukimą, terminus, yra nesąžingingos, – aiškina jis. – Kredito gavėjas atsiduria keblioje padėtyje: jei jis nevykdo sutarties nuostatų, bankas iš esmės piktnaudžiauja savo teisėmis greitai nutraukti sutartis ir pareikalauti grąžinti visą kreditą. Tai gręsia kredito gavėjui bankrotu, nes prarandamas ir turtas“.
Geriau mažiau negu nieko
Advokatas A. Žlioba pritaria, kad galimybė bankrutoti fiziniams asmenims Lietuvoje turės įtakos bankų veiklai. Esą, kai skolininkas planuoja skelbti bankrotą, kad ir svetur, bankas kaip komercinis subjektas, siekiantis pelno, galvoja kaip gauti kiek įmanoma daugiau. Tokiose situacijoje derybose klientui pavyksta išsireikalauti, kad šis žymiai sumažintų skolos dydį, jei skolininkas įrodo galintis padengti nemažą jos dalį.
„Kai kalbama su banku apie tai, kad paskolos gavėjas nori bankrutuoti, bankas svarsto klausimą, kaip tokioje situacijoje susigrąžinti kuo daugiau pinigų, nes jam bankrutavus bankas visos sumos susigrąžinti nebegalėtų, – tikina jis. – Aišku, jei kalbame apie didesnes sumas, yra įkeistas turtas, bankas į jį pretenduoja, tačiau dažniausiai visos sumos net ir tokiu būdu nesusigrąžina“.
Advokatas dalijasi savo praktikos ginčų su bankais bylų priežastimis: dažniausiai ginčai kyla dėl neteisėto sutarties nutraukimo. Teismui pripažinus, kad bankas, nutraukdamas sutartį, pažeidė įstatymus, nors ir laikėsi vidinės tvarkos reikalavimų, sutartis grąžinama į buvusią prieš nutraukimą ir laikoma galiojančia.
„Vienas iš motyvų būna, kad bankas nebendradarbiauja keičiant sutartį. Paprastai, kai asmenys susiduria su problemomis, jie prašo bankų ją keisti. Pavyzdžiui, atidėti palūkanų mokėjimą metams ir būna taip, kad bankai neatrašo tiems žmonėms, nekalba su jais, ignoruoja. Toks nebendradarbiavimas iš esmės taip pat yra sutarties pažeidimas“.
Gabija SABALIAUSKAITĖ
