2008 metais ekonomiškai išsivysčiusiame pasaulyje įsiplieskusi finansų krizė, galop smogusi viso pasaulio ekonomikai (2009 metais pirmą kartą po karo pasaulio ekonomika bus nustojusi augti, toliau tebeauga tik gyventojų skaičius), sukėlė radikalią ekonominės sistemos kritiką.
Baigėsi „kazino kapitalizmo“, „laisvos rinkos viešpatavimo“, „laisvo kapitalizmo“ epocha – skelbė ryžtingiausi vertinimai. Atrodė, dar kiek laiko ir pasipils naujų ekonominių sistemų, keičiančių laisvos rinkos mechanizmą, pasiūlymai; rasis naujai marksai, leninai, če gevaros ir pol potai.
Bet suvokimas, kad tokie pasiūlymai jau išbandyti, eliminavo radikaliausius idėjas.
Rinkos sistema mažumėlę susikompromitavo - tai faktas. Paaiškėjo, kad globalizacijos epochoje įgimtos rinkos ydos suvešėjo ir pritemdė rinkos privalumus.
Energingas neprižiūrimos rinkos kritikas Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy dar 2008 m. pradžioje iškėlė mintį – peržiūrėti kriterijus, kuriais vertinama ekonomikos ir visuomenės pažanga.
Užduotis buvo pavesta trijų įžymių ekonomistų – Josepho E.Stiglitzo, Amartya Seno ir Jean-Paul Fitoussi - vadovaujamai komisijai, pavadintai Ekonomikos raidos ir socialinės pažangos vertinimo komisija.
Dienraštyje „Financial Times“ komentuodamas paskelbtą pranešimą, J.Stiglitzas teigė: įprastas visos ekonomikos kitimo rodiklis – bendrasis vidaus produktas (BVP) – buvo sumanytas kaip nacionalinio ūkio raidos rodiklis. Deja, ilgainiui jis virto ne tik ekonomikos, bet ir socialinės pažangos indikatorium. Ta našta jam nepakeliama. Nei jis nurodo aplinkos pokyčius, sukeliamus ūkio plėtros, nei laisvalaikio kokybę, nei gyvenamos vietos saugumą. Kas iš to, kad, pavyzdžiui, spartus JAV BVP augimas pastaruosius dvidešimt metų praturtino beveik vien tik turtinguosius piliečius?
BVP skaičiuojamas sumuojant prekių ir paslaugų vertę rinkos kainomis. Ar jūsų namas ar butas tebekainuoja tiek, kiek jis kainavo 2007 metais? JAV, Ispanijos, Airijos, Lietuvos ir kitų didžiųjų „statybininkų“ 2002-2007 metais sparčiai augęs BVP, kaip dabar paaiškėjo, žymia dalim buvo oro burbulas. Gerai, kad kažkas spėjo jį mums pradurti anksčiau, nei patys susiruošėm.
Du naujus akcentus nori įvesti J.Stiglitzas ir jo kolegos. Pirma, turi atsirasti rodikliai, kurie parodo ekonomikos raidos tvarumą (bendrovių kapitalo nusidėvėjimą, gamtos išteklių išsekimą, aplinkos degradavimą). Antra, reikalingi rodikliai, informuojantys apie visuomenės gerovę (pabrėžti ne BVP vienam gyventojui, o šeimos pajamų ir vartojimo lygį, vertinti kartu pajamas ir turtą, daugiau dėmesio skirti pajamų diferenciacijai ir pan.).
Ar lengvai tai bus priimta, aptariama ir juolab įgyvendinama tokiose šalyse, kaip Lietuva – kur tikslas prasisiekti materialiai užgožia kitas turimas ar siektinas gėrybes?
Viena tarptautinė organizacija išdrįso apskaičiuoti gyvenimo kokybės indeksą 194 pasaulio valstybėse. Ji paėmė 9 kriterijus – nuo pragyvenimo išlaidų (lyginant su JAV), BVP vienam gyventojui iki sveikatos priežiūros ir klimato. Jos išvados nei mūsų žiniasklaidai, nei daugeliui kitų viešojo gyvenimo veikėjų nebuvo labai malonios – Lietuva tarp tų 194 valstybių atsidūrė 14 vietoje (tiksliau – užėmė 11-19 vietą, surinkusi, kaip ir dar 8 valstybės, 70 balų; mes apšovėm net Norvegiją -jie prakišo mums klimato srityje).
Taip, teigė indekso sudarytojai, Lietuvos ekonomika silpnutė, pragyvenimas santykinai (pagal pajamas) brangus, ne kažin kokia ir infrastruktūra (keliai, oro ir jūrų uostai, telefonai, internetas, automobiliai), užtat nemažai šalių lenkiame klimatu, nesame pernelyg pavojinga gyventi šalimi (neatsiliekame šiuo požiūriu nuo JAV ir kitų priešakinių šalių), mūsų gamta nėra tiek sužalota, kiek daugumoje pasaulio valstybių, esame laisvi žmonės. Mes net prasiskolinę esame mažiau nei normali JAV ar Europos šeima ir nutukę mažiau už dažną vakarietį.
Komisijos idėja ne nauja; patys autoriai primena 1972 m. Butano sultono įvestą Bendrosios nacionalinės laimės indeksą, yra ir daugiau „laimingumo“ bei „gerovės“ indeksų. Bet komisija teikia naujų argumentų ir šiandien turi nepaprastai palankią aplinką tiems argumentams.
Galima manyti, kad rinkos mechanizmo tobulinimas – rizikuojant padaryti ji leisgyviu, bet anaiptol nebūtinai – dabar vyks intensyviau. Šis ir tas gali būti pasiekta – rinkos ydos bus aptramdytos, bus pasistengta padėti rinkos mechanizmui ryškiau išreikšti jo gerąsias savybes – turiu galvoje jo išimtinį gebėjimą leisti pasireikšti žmogaus egoistinei prigimčiai.
Juk žmonės po truputį civilizuojasi, ypač globalinių ir regioninių grėsmių skatinami, ir todėl linkę šį ir tą tobulinti savo egoistiniuose veiksmuose, daryti juos mažiau pragaištingais kitiems žmonėms (ekonomistai pasakytų – išmoks rasti būdų atlikti naujus Pareto tipo pagerinimus ir pasiekti aukštesnio lygio Pareto optimumą naudojant išteklius).
Galima įsivaizduoti, kad bus pristabdytas žmonių santykių „surinkinimas“, perdėtai platus tų santykių supratimas kaip rinkos mainų (pagal vertę). Idėja jau sena – ji perimta iš gerovės ekonomikos siekio „dekomodifikuoti“ darbo jėgą, t.y. nukirsti fatališką ryšį tarp žmogaus uždirbamų pajamų ir jo (jo šeimos) gyvenimo lygio modernioje, neregėtai turtingoje visuomenėje (tai aktualu tais atvejais, kai Fortūna jau atėmė iš jo jauną amžių, sveikatą ir neleido turėti daug pralobusių vaikų).
Bet visa tai atlikti bus nelengva. Rinkos fundamentalizmas gajus ir stiprus. Jį modifikuoti, moderninti, civilizuoti sunku, tam smarkiai priešinamasi.
Lietuvoje viena stambių verslininkų organizacija pareikalavo, kad socialinio draudimo fondo išmokos (pensijos, išmokos ligos atveju) visada būtų tokios, kokios yra jo pajamos. Į vakarus nuo mūsų sienos su Karaliaučium tokių idėjų nerasi, bet į rytus – apsčiai. Prezidentė išreiškė kur kas modernesnį požiūrį – jei Sodrai lėšų neužtenka, ją paremia valstybės biudžetas.
Ši nuomonių priešprieša – vienas iš geriausių pavyzdžių apie žmogaus „suprekinimo“ ir žmogaus „nuprekinimo“ požiūrių susidūrimą.
Mano gerbiamas kolega Stiglitzas yra nenuilstamas rinkos mechanizmo modernizatorius, jo ydų kritikas. Laikas pasisuko jo argumentų naudai. Belieka stebėti argumentų kovą - ar tikrai verslas miršta, jei gamyba ir pelnas neauga, bet lieka toks pat, ar tikrai verta atkreipti dėmesį į kol kas tebeegzistuojančias gėles, medžius, žvėrelius ir paukštelius ir laikyti juos vertybėmis podraug su litais ar eurais, ar turi vertės ramybė ir sutarimas tarp kaimynų, ar ....
