Valdžia svarsto daug teisės aktų pakeitimų susijusių su energetika. Šalia skambių pakeitimų, susijusių su Nacionalinio investuotojo bendrove, vyksta buitiškiau skambantys, bet ne mažiau svarbūs pokyčiai, dėl pelno maržos ar įmonių turto vertės skaičiavimo. Ir iš tiesų, kuomet žodį „pelnas“ daug kas laiko nepadoriu, žodžių „pelnas“ ir „kainų reguliavimas“ naudojimas viename sakinyje, atrodo sunkiai suvokiamas. Atrodytų, kam gi toks kainų reguliavimas, jei įmonės vis tiek gauna pelno?
Nereguliuojamoje veikloje, daugiau ar mažiau laisvoje rinkoje pelnas, t.y. kas, paprastai šnekant, lieka verslininkui, yra jo veiklos įvertinimas. Uždirbai pelno? Tai reiškia, kad tavo veiksmai, sprendimai ir, svarbiausia, prisiimta rizika – pasiteisino. Reiškia kažką darai gerai. Vienintelis būdas uždirbti pelno yra palenkti ir patenkinti vartotojus, parodyti jiems naudą, jog atsisveikinę su pinigais jie gaus jiems vertingų dalykų. Šalia to pelnas dar turi kitą, daug svarbesnę funkciją – paskirstyti resursus ekonomikoje. Uždirbtas pelnas skatina į rinką kitus žaidėjus, pvz., pelnas IT sektoriuje skatintų atsirasti naujas IT įmones ir pan.
Versle turtas kuriamas iš investicijų ir privalo generuoti piniginius srautus. Kitaip tariant, investuoti lėšas į veiklą, kuri neneša pelno, nėra jokio tikslo. Todėl net ir kai valstybė reguliuoja kainas, pelno marža paprastai nustatoma tokia, kad reguliuojamai įmonei būtų pakankamai paskatų investuoti į reguliuojamą veiklą, o ne kur nors kitur. Kadangi reguliuojamoje veikloje natūralių ekonominių signalų sprendimų priėmimui yra žymiai mažiau, reguliatoriaus nustatyta pelno marža tampa vienu iš ženklų, į kurias veiklas įmonėms investuoti. Viena vertus, negerai, kad signalą siunčia ne rinka, o reguliatorius (bet kainų reguliavimas yra politinis sprendimas). Kita vertus, gerai bent tai, kad savo forma signalai reguliuojamoms įmonėms yra šiek tiek panašūs į rinkos signalus. Tai suteikia truputį vilties, kad ateityje reguliavimas bus pakeistas rinkos mechanizmu.
Kokią pelno maržą norėtų gauti rinkos sąlygomis veikianti įmonė, geriausiai žino pati įmonė. Tačiau kokį pelną įmonė gaus iš tikro – nusprendžia vartotojai. Privatus kapitalas turi įvairių strategijų, kartais pasirenka tam tikrą laiką dirbti be pelno (ar net į nuostolį) ir pan. Visa tai – įmonės savininkų galvos skausmas, kaip įtikti vartotojui. Kokią pelno maržą turėtų gauti reguliuojama įmonė, pasakyti tai pat labai sunku. Lengviau pasakyti, kokia pelno marža neturėtų būti. Šiuo metu Lietuvoje dujų ir elektros energijos sektoriams bandomas pritaikyti reguliavimas maksimalų pelno maržos dydį prilygina pelnui, gaunamam iš taip vadinamų mažiausios rizikos investicijų (valstybės vertybinių popierių). Supaprastinai kalbant, tai reiškia, kad investicijos į reguliuojamą veiklą negalės būti pelningesnės (kitais atvejais bus ir mažiau pelningos) nei investicijos į valstybės vertybinius popierius. Čia ir iškyla labai rimtas klausimas, kam įmonei investuoti į savo tiesioginę veiklą, jei didesnę grąžą su mažesne rizika galima gauti tiesiog atliekant finansines investicijas.
Be abejo, tai yra supaprastintas situacijos aprašymas, nes įmonės dažnai negali lengvai paversti savo turto (pvz. įrenginių, pastatų ir kt.) pinigais ir užsiimti finansinėmis investicijomis. Bet žiūrint konceptualiai, o ypač kuomet atliekamos naujos investicijos - pasirinkimas yra būtent toks.
Paprasčiausias investavimo principas teigia, kad pelnas ir rizika yra tiesiogiai susiję dydžiai, kitaip tariant, kuo didesnę riziką prisiima investuotojas, tuo daugiau pelno jis gali gauti. Todėl ir energetikos veikloje pelno norma neturėtų būti mažesnė (ar lygi) pelnui už pačios mažiausios rizikos investiciją. Jei tokia situacija vis dėlto yra sudaroma, tuomet paskatos investuoti į energijos tiekimo infrastruktūrą (pvz., vamzdynus) – mažėja, santykinai sunkiau tampa pritraukti potencialius investuotojus, kažkiek neigiamos įtakos atsiranda ir įmonių vertei. Tai nepasireikš per naktį – nes tai ilgalaikės pasekmės, tačiau vienaip ar kitaip – jos neigiamos.
Viena vertus, galima ginčytis, kad reguliuojamos įmonės jokios rizikos nepatiria, nes konkurencija yra uždrausta, o įmonės veikia monopolijai artimomis sąlygomis. Tuomet išeitų, kad ir gauti papildomo pelno joms nėra už ką. Kita vertus, net ir teorinis monopolistas visuomet jaučia potencialios konkurencijos spaudimą. Kas dar svarbiau - vienas iš didžiausių rizikos šaltinių reguliuojamoms įmonėms yra pati valdžia. Pakeitus tam tikrus įstatymus ar nuostatus, reguliuojama įmonė gali suklestėti arba beveik sužlugti. Kuomet įstatymai keičiami priklausomai nuo valdžios simpatijų ar antipatijų, valdžios kaita, iš investuotojų perspektyvos, yra ko gero net didesnis rizikos šaltinis už naftos kainų svyravimą. Vien jau dėl šių priežasčių, reguliuojamos įmonės neveikia nulinės rizikos sąlygomis.
Šalia pelno maržos, turto įvertinimo metodika taip pat yra dažnai keliamas klausimas, nes įmonės turto dydis yra kitas svarbus elementas nustatant įmonei leistiną uždirbti pelną. Nesiveliant giliai, turto įvertinimo būdų yra įvairių, kiekvienas turi savo privalumų ir specifikos. Bet nepaisant metodikos, reguliuojamoje veikloje naudojami dydžiai (turtas, sąnaudos ir kt.) turi vieną savybę – didėti. Tai nėra vien Lietuvos aktualija, „perinvestavimo“, tame tarpe ir netinkamo, vien tam, kad padidinti turto vertę, atsitinka visur. Žiūrint supaprastintai, kainų reguliavimo mechanizmas skatina didinti tuos dydžius (pvz., sąnaudas), už kurias galima gauti pajamų. Tobulo būdo įvertinti turtą administracinėmis priemonėmis paprasčiausiai nėra (išskyrus, be abejo, turto pardavimą rinkoje).
Pelno marža yra tik vienas daugelio komponentų, kuriais remiantis apskaičiuojamos reguliuojamos kainos. Nėra jokių garantijų, kad sumažinus pelno maržą, sumažės galutinė kaina vartotojui, nes dalį kainos sudaro energijos gamybos ar importo kaina. Tačiau, spėju, visos šios subtilybės ir konceptualūs dalykai tikrai nėra lemiami, priimant politinius sprendimus. Žymiai svarbesnė yra retorika. Ir, deja, tai vyksta visame pasaulyje. Dar visai neseniai, dėl išaugusių kainų, net tokioje politiškai brandžioje šalyje kaip JAV (nors ten degalai daug pigesni nei Lietuvoje) iš politikų kilo aršus pasipiktinimas prieš degalų gamintojus. Paleidus džiną iš butelio, sugrūsti jį atgal labai sunku. Įdomu tik kiek ilgai teks laukti įstatymo projekto, pvz., „Dėl visų energijos kainų sumažinimo perpus“ .
Apibendrinimui reikia reziumuoti, kad praktiškai bet kuri reguliavimu nustatoma pelno marža yra subjektyvi, žiūrint iš rinkos mechanizmo perspektyvos. Pelno maržos prilyginimas vidutinei valstybės vertybinių popierių palūkanų normai plius 3, 4, ar 5 procentiniais punktais, vienaip ar kitaip yra subjektyvus sprendimas. Nes „plius 3“ ar „plius 5“ procentiniai punktai yra laužti iš piršto. Vienintelis svarus argumentas nekaitalioti pelno maržos ir kitų susijusių įstatymų pasikeitus politiniams vėjams yra taip vadinamas „reguliacinis stabilumas“. Kitaip tariant, užtikrinus stabilius įstatymus, galima tikėtis, kad į rinką ateis investuotojai, pasiryžę pelną uždirbti iš tinkamos ir sėkmingos veiklos, o ne iš lobizmo ir įstatymų keitimo.
Kas gali padėti išvengti diskusijų ir priimti tinkamus sprendimus? Be abejo, kainų reguliavimą visuomet galima tobulinti, tačiau realybėje jis niekada neveiks taip, kaip rinkos mechanizmas. Problema nėra noro ir pasiryžimo trūkumas. Romos imperijos ar prancūzų revoliucijos metu dėl reguliuojamų kainų pažeidimų tikrai kapodavo galvas, tačiau kainų reguliavimas nuo to geriau neveikė. Tinkamas privatizavimas, dereguliavimas ir konkurencija gali privesti prie situacijos, kuomet energetikos įmonės pelnas / nuostolis bus tik savininkų galvos skausmas.